TARPTAUTINIS RAUDONOJO KRYŽIAUS KOMITETAS (TRKK)
TRKK, įsteigtas 1863 metais Šveicarijos piliečių (Henry Duriant, Guillaume-Henri Dufour, Gustave Moynier, Louis Appia ir Thodore Maunoir), yra Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo steigiamasis dalyvis.
• Tai yra nešališka, neutrali ir nepriklausoma humanitarinė organizacija.
» Jos atsiradimą sąlygojo karas prieš daugiau nei 140 metų.
« Tai organizacija, nepanaši j jokią kitą organizaciją.
» Jai mandatą suteikė tarptautinė bendrija.
» Ji veikia kaip neutrali kariaujančių šalių tarpininkė.
« Tarptautinės humanitarinės teisės puoselėtoja ir saugotoja, ji siekia apsaugoti ir padėti nukentėjusiesiems ginkluotuose konfliktuose, per valstybės vidaus neramumus ir smurto metu.
TRKK aktyviai dirba daugiau nei 50 valstybių ir turi apie 8 600 darbuotojų (1998).
TRKK IR JUDĖJIMAS
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (TRKK)
ir nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos kartu su Tarptautine Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija (Federacija) sudaro Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimą (toliau Judėjimas). Paprastai kas ketverius metus šių organizacijų atstovai susitinka tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio konferencijoje su valstybių, kurios yra Ženevos konvencijų dalyvės, atstovais.
TRKK VEIKLOS PAGRINDAS
Tarptautinių ginkluotų konfliktų metu TRKK grindžia savo veiklą 1949 metų Ženevos konvencijomis ir jų 1977 metų l Papildomu protokolu (žr. 4 klaus.). Šios sutartys suteikia TRKK teise atitinkamai veikti, pavyzdžiui teikti pagalbą sužeistiems, sergantiems arba skęstantiems ginkluotųjų pajėgų nariams, lankyti karo belaisvius, teikti pagalbą civiliams ir apskritai užtikrinti, kad su tais, kuriuos saugo humanitarinė teisė, būtų tinkamai elgiamasi.
Tuo metu, kai nėra tarptautinio ginkluoto konflikto, TRKK grindžia savo veiklą 3 straipsniu, kuris yra bendras keturioms Ženevos konvencijoms, ir II papildomu protokolu). Remiantis šiuo straipsniu taip pat pripažįstama TRKK teisė siūlyti savo paslaugas kariaujančioms šalims, teikti pagalbą arba lankyti asmenis, sulaikytus konflikto metu.
Smurto situacijomis, kurios neperauga j ginkluotus konfliktus (vidaus neramumų ir smurto metu) TRKK savo veiklą grindžia Judėjimo įstatų 5 straipsniu, kuris inter alia suteikia TRKK humanitarinės iniciatyvos
teisę. Šia teise taip pat galima pasinaudoti tarptautinių ir netarptautinių ginkluotų konfliktų metu.
Visos šios teisinės nuostatos ir yra tas mandatas, kurį TRKK suteikė tarptautinė bendrija, tai yra Valstybės.
Tarptautinė humanitarinė teisė sudaro svarbią viešosios tarptautinės teisės dalį ir formuluoja taisykles, kuriomis ginkluoto konflikto metu siekiama apsaugoti asmenis, nedalyvaujančius arba nebedalyvaujančius karo veiksmuose, bei apriboti karo vykdymo metodus ir priemones.
Kalbėdamas apie tarptautinės humanitarinės teisės taikymą ginkluotuose konfliktuose, TRKK kalba apie tarptautinių sutarčių Įtvirtintas arba paprotines taisykles, kurių tikslas spręsti humanitarines problemas, tiesiogiai kylančias iš ginkluotų konfliktų, jie būtų tarptautinio ar netarptautinio pobūdžio; humanitariniais tikslais šios taisyklės riboja konflikto dalyvių teisę pasirinkti karo metodus ir priemones, be to taisyklės apsaugo asmenis ir jų nuosavybę, kuri nukenčia arba gali nukentėti konflikto metu (žr. 3 klaus., 6 klaus, ir 17 klaus., kurie suteikia naudingą papildomą informaciją).
ŽENEVA IR HAGA
Tarptautinė humanitarinė teisė (THT), taip pat ginkluotų konfliktų teisė, arba karo teisė (žr. „Terminija" priešais), susideda iš dviejų nepriklausomų dalių:
Ženevos teisės, tiksliau humanitarinės teisės, kurios tikslas apsaugoti karinį personalą, nedalyvaujant] arba nebedalyvaujantį karo veiksmuose, ir asmenis, kurie tiesiogiai nedalyvauja karo veiksmuose, ypač civilius.
Hagos teisės arba karo teisės, kuri nustato kovojančių šalių teises ir pareigas karinių operacijų metu ir riboja priešui daromos žalos priemones.
Tačiau šios dvi THT dalys nėra visiškai nepriklausomos, kadangi kai kurių Hagos teisės normų tikslas yra apsaugoti nukentėjusius konflikto metu, o kai kuriomis Ženevos teisės normomis siekiama apriboti karinius veiksmus, kurių gali imtis kovojančios šalys. 1977 metais priėmus Papildomus protokolus, kurie apima abi THT dalis, šis skirtumas tampa greičiau istorinis ir didaktinio pobūdžio.
KAS SU KUO KARIAUJA
Tarptautinis ginkluotas konfliktas - tai kariniai veiksmai tarp bent dviejų Valstybių karinių pajėgų (reikėtų pažymėti, kad nacionalinio išsivadavimo karai yra traktuojami kaip tarptautiniai ginkluoti konfliktai).
Netarptautinis ginkluotas konfliktas - vienos valstybės teritorijoje vykstantys kovos veiksmai tarp reguliarių karinių pajėgų ir identifikuojamų karinių grupių arba tarpusavyje kariaujančių karinių grupuočių kovos veiksmai.
Vidiniams neramumams yra būdingi rimti vidaus tvarkos pažeidimai dėl smurto veiksmų, nors jie patys savaime ir nėra ginkluotas konfliktas (pavyzdžiui, riaušės, grupuočių kovos arba kova prieš valdžią).
GROCIJUS IR TAUTŲ TEISĖ
Kalbant šiuolaikiniais terminais, tautų teisė yra tas pats kas viešoji tarptautinė teisė, arba tarptautinė teisė,
kuri yra visuma taisyklių, reglamentuojančių valstybių, bei valstybių ir kitų tarptautinės bendrijos narių santykius
Grocijus teisininkas ir diplomatas, buvo tautų teisės kūrėjas. Po Reformacijos, kuri Europoje padalijo krikščioniškąją bažnyčią, jis laikėsi nuomonės, kad teisė nebebuvo dieviško teisingumo apsireiškimas, bet žmonių logikos vaisius ir ji kilo iš pačio veiksmo, o ne atvirkščiai. Iš čia atsirado poreikis rasti kitą tarptautinius santykius vienijantj principą. Tautų teisė turėjo tuos principus įvardyti. Savo knygoje Grocijus išvardijo taisykles, kurios tapo svarbiausiais karo teisės pagrindais.
TERMINIJA
Pavadinimai tarptautinė humanitarinė teisė, ginkluotų konfliktų teisė ir karo teisė yra ekvivalentiški. Tarptautinės organizacijos, universitetai ir net valstybės labiau mėgsta vartoti terminą tarptautinė humanitarinė teisė (arba humanitarinė teisė), o kiti dažniausiai vartojami ginkluotųjų pajėgų terminijoje.
PAGRINDINES TARPTAUTINES HUMANITARINES TEISĖS TAISYKLĖS
Asmenys, kurie nedalyvauja arba nebedalyvauja karo veiksmuose, turi teisę, kad jų gyvybė būtų gerbiama, bei į fizinę ir psichinę neliečiamybę. Tokie asmenys, nedarant jokių skirtumų, visomis aplinkybėmis privalo būti saugomi ir su jais turi būti elgiamasi humaniškai.
Draudžiama žudyti arba žaloti priešą, kuris pasidavė arba išėjo iš rikiuotės dėl sužeidimo ar kitų priežasčių.
Sužeistuosius ir ligonius turi surinkti ir jais rūpintis ta konflikto šalis, kurios valion jie patenka. Negalima atakuoti medicinos personalo ir medicinos įstaigų, transporto ir įrangos. Raudonasis Kryžius ir Raudonasis Pusmėnulis baltame fone yra ženklas, saugantis tokius asmenis ir objektus, ir turi būti gerbiamas.
l nelaisvę paimti kombatantai ir priešo valion patekę civiliai turi teisę, kad būtų gerbiama jų gyvybė, orumas, asmeninės teisės bei politiniai, religiniai ir kitokie įsitikinimai. Jie privalo būti saugomi nuo visokio smurto arba represijų. Jie turi teisę palaikyti ryšius su savo šeimomis ir gauti paramą.
Kiekvienas turi teisę naudotis elementariomis teisinėmis garantijomis ir nė vienas neturi būti atsakingas už veiksmus, kurių nevykdė. Nė vienas negali būti fiziškai arba psichiškai kankinamas ar baudžiamas žiauriomis ar žeminančiomis kūno bausmėmis.
Konflikto šalių ir jų ginkluotųjų pajėgų narių teisė pasirinkti karo metodus ir priemones nėra neribota. Draudžiama naudoti ginklus arba karo vykdymo metodus, dėl kurių būtų nereikalingų aukų arba pernelyg daug kančių.
Konflikto šalys privalo visą laiką skirti civilius gyventojų nuo kombatantų, kad civiliams gyventojams ir civiliniam turtui būtų padaryta kuo mažiau nuostolių. Negalima atakuoti nei civilių gyventojų apskritai, nei pavienių civilių. Karo veiksmai turi būti nukreipti tik į karinius objektus.
Šios TRKK suformuluotos taisyklės apibendrina tarptautinės humanitarinės teisės esmę. Jos neturi teisinio dokumento galios ir jomis nesiekiama pakeisti galiojančių sutarčių. Šios taisyklės buvo parengtos siekiant palengvinti THT propagavimą
PAGRINDINIAI HUMANITARINES TEISES PRINCIPAI
Kaip irGrocijus teisininkai ir filosofai domėjosi konfliktų sureguliavimo klausimais dar iki parengiant ir priimant 1864 metais Ženevos Konvenciją.
XVIII amžiuje Jean-Jacques Rousseau dėka buvo suformuluoti karo tarp valstybių eigos principai:
„Karas jokiais būdais nėra žmogaus santykis su žmogumi, bet valstybių santykiai, kurie paverčia pavienius asmenis priešais tik dėl atsitiktinumo; jie nėra žmonės, nei piliečiai, tik kariai (...). Kadangi karo tikslas yra sunaikinti priešininko valstybę, teisėta žudyti pastarosios gynėjus tol, kol jie turi ginklus, o tada, kai jie juos padeda ir pasiduoda, jie nustoja būti priešais arba priešo veikėjais, ir vėl tampa žmonėmis, ir tuomet juos žudyti laikoma neteisėta",
Fyodor Martens 1899 metais suformulavo principą tiems atvejams, kurių nereglamentavo humanitarinė teisė: „{...) civilius ir karius saugo tarptautinės teisės principai, kurie kyla iš nusistovėjusios praktikos, iš humanizmo principų ir visuomenės sąžinės balso." Tai yra vadinama Martens sąlyga, ir jau buvo laikoma paprotinės teisės sudedamąja dalimi, kai ji buvo įtraukta j 1977 metų l Papildomo protokolo 1 straipsnio 2 dalį.
Kai Rousseau ir Martens rengė humaniškumo principus, Sankt Peterburgo deklaracijos (žr. 4 klaus.) autoriai atvirai ir numanomai formulavo skirtumo, karinės būtinybės ir nereikalingų kančių išvengimo principus:
„Atsižvelgianti tai, kad vienintelis tikslas, kurio valstybės turėtų siekti karo metu yra susilpninti priešo karines pajėgas;
kad tam tikslui pakanka paversti neįgaliais didžiausią įmanomą skaičių žmonių;
kad siekiant šio tikslo bus peržengtos ribos naudojant ginklus, kurie nereikalingai blogina neįgalių žmonių kančias arba neišvengiamai veda prie mirties."
1977 metų Papildomi protokolai patvirtino ir išplėtė šiuos principus, ypač tuos, kur kalbama apie skirtumą: „ (...) konflikto šalys visuomet turi skirti civilius gyventojus nuo kombatantų, taip pat civilinius objektus nuo karinių objektų ir atitinkamai imtis veiksmų tik prieš karinius objektus".
(l protokolo 48 straipsnis; žr. II protokolo 13 straipsnį).
Pagaliau remiantis pamatiniu proporcingumo principu siekiama dviejų skirtingų interesų balanso, kurių vienas yra padiktuotas karinių poreikių, o kitas humanizmo reikalavimų, kai teisės ir draudimai nėra neabejotini.
Norėdami atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turime iškelti kitus klausimus.
Kokia teisė reguliavo konfliktus, prieš atsirandant šiuolaikinei humanitarinei teisei?
Pirmiausia buvo nerašytos taisyklės, kilusios iš papročių, kuriais buvo reguliuojami ginkluoti konfliktai. Paskui pamažu pradėjo įsigalioti dvišalės sutartys (karteliai), kurios skyrėsi detalumu. Kariaujančios šalys kartais jas ratifikuodavo, karui pasibaigus. Buvo sudaromos taisyklės, kurias valstybės išleisdavo savo kariams (ir Lieber kodeksą priešais). Dėl to tuo metu kariniams konfliktams reguliuoti taikoma teisė buvo apribota laiko ir vietos požiūriu, kadangi galiojo tik vienam mūšiui arba konkrečiam konfliktui. Taisyklės taip pat skirdavosi priklausomai nuo laikotarpio, vietos, moralės ir civilizacijos.
Kas buvo šiuolaikinės humanitarinės teisės pirmtakai?
Kuriant humanitarinę teisę pažymėtinas svarbus Henry Dunant ir Guillaume-Henri Dufour vaidmuo (žr. 2 psl). Dunant suformulavo idėją knygoje „Prisiminimai apie Solferiną", kuri išleista 1862 metais. Kare įgyta patirtis leido Generolui Dufour tam klausimui skirti didelį dėmesį, ir ypač pirmininkaujant 1864 m. Diplomatinėje Konferencijoje.
Dunant: „Kaikuriais konkrečiais atvejais, pavyzdžiui, kai susitinka karo meno princai, atstovaujantys skirtingoms tautybėms, ar nebūtų norima, kad jie pasinaudotų tokių susitikimų pranašumais ir suformuluotų tarptautinį principą, kuris būtų sankcionuojamas
Konvencijos ir nepažeidžiamas pagal pobūdį, kuris, kartą dėl jo susitarus ir jį ratifikavus, galėtų būti pagrindu draugijoms kurtis, kurių tikslas padėti sužeistiesiems skirtingose Europos valstybėse?".
Dufour (Dunant'ui) „Mums reikia pamatyti, pažvelgiant į Jūsų pateiktus vaizdingus pavyzdžius, kas yra karo mūšių vadų šlovė kančių ir ašarų fone".
Kaip idėja virto realybe?
Šveicarijos Vyriausybė, penkių TRKK steigėjų skatinama, sušaukė 1864 m. Diplomatinę konferenciją, kurioje dalyvavo 16 valstybių, ir priėmė Ženevos konvenciją dėl sužeistųjų padėties veikiančiose armijose pagerinimo.
Kokias naujoves įvedė Konvencija?
1864 metų Ženevos konvencija padėjo dabartinės humanitarinės teisės pagrindus. Skiriamieji jos bruožai yra šie:
raštu įtvirtinamos universalios taisyklės, apsaugančios nukentėjusiuosius konflikto metu; daugiašalė ir atvira visoms valstybėms;
- formuluoja pareigą nedarant skirtumo rūpintis sužeistaisiais ir sergančiaisiais;
- reikalauja pagarbos Raudonojo Kryžiaus baltame fone emblemai, kuria turi būti žymimas medicinos personalas, transportas ir įranga.
HUMANITARINE TEISE PRIEŠ KODIFIKAVIM„
Butų klaidinga teigti, kad Raudonojo Kryžiaus įsteigimas 1863 metais arba pirmosios Ženevos konvencijos priėmimas 1864 metais yra tarptautinės humanitarinės teisės, tokios, kokią mes žinome ją esant dabar, atsiradimo pradžia. Tiek nėra visuomenės, kuri neturėtų savo taisyklių, tiek niekada nebuvo karo, kuris vyktų be kokių nors apytikrių arba tikslių taisyklių, kurios nusakytų karo pradžią arba karinių veiksmų baigtį ir jų eigą.
„Apskritai primityvių tautų karo praktika rodo tarptautines karo taisykles, žinomas dabar: priešo atpažinimo taisykles, aplinkybes, formalumus ir teisę pradėti bei baigti karą; asmenų, laiko, vietos ir elgesio būdus ribojančias taisykles; ir net taisykles apskritai draudžiančias karą."
Pirmąsias karo taisykles buvo paskelbusios didžiausios civilizacijos keletas tūkstantmečių prieš mūsų erą: „Aš skelbiu šiuos įstatymus, idant stiprieji neengtų silpnųjų." (Hammurabi, Babilono karalius)
Daugelyje senovės tekstų, kaip antai: Mahabharata, Biblija ir Koranas, yra taisyklių, kurios liepia gerbti priešininką. Pavyzdžiui, Vigayet, parašyto XIII amžiaus pabaigoje, arabų, valdžiusių tuometinę Ispaniją, klestėjimo laikotarpiu, tekstas yra tikras karo kodeksas. 1864 metų Ženevos konvencija, kuri savo forma yra daugiašalė sutartis, kodifikavo ir sustiprino senas, fragmentiškas ir išsimėčiusias teisines nuostatas ir karo papročius, kuriais buvo saugomi sužeistieji ir juos globojantys asmenys.
LIEBER'O KODEKSAS
Nuo karų pradžios iki dabartinės humanitarinės teisės atsiradimo buvo užrašyta per 500 kartelių, elgesio normų, paktų ir kitokių tekstų, kuriais buvo reguliuojami kariniai veiksmai. Tarp jų yra Lieber'o kodeksas (žr. rodyklę), kuris įsigaliojo 1863 metų balandį ir yra svarbus tuo, kad tai buvo pirmasis bandymas kodifikuoti esamas teisines nuostatas ir karo papročius. Kitaip nei pirmoji Ženevos konvencija (priimta metais vėliau), Kodeksas vis tik neturėjo sutarties galios, nes buvo skirtas tik Sąjungos kariams, kovojusiems Amerikos pilietiniame kare.
SUTARTYS, SUDARANČIOS TARPTAUTINĘ HUMANITARINĘ TEISĘ
Šiuolaikinės humanitarinės teisės, įgavusios 1864 metais pirmosios Ženevos konvencijos formą, raida buvo palaipsnė, nulemta dažniausiai jau pasibaigusių įvykių, kuriems ji buvo reikalingiausia, siekiant patenkinti vis didėjantį humanitarinės pagalbos poreikį, kadangi ginkluotė taip pat tobulėjo ir kildavo naujų konfliktų. Toliau dėstomos pagrindinės sutartys pagal jų priėmimo chronologinę tvarką:
1864 Ženevos konvencija dėl sužeistųjų padėties veikiančiose armijose pagerinimo. 1868 Sankt Peterburgo deklaracija (draudžianti kare naudoti tam tikrus šovinius).
1899 Hagos konvencija dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių ir 1864 m. Ženevos konvencijos principų pritaikymo karui jūroje.
1906 1864 m. Ženevos konvencijos peržiūrėjimas ir papildymas.
1907 1899 m. Hagos konvencijos peržiūrėjimas ir naujų konvencijų priėmimas.
1925 Ženevos protokolas, draudžiantis kare naudoti dusulį sukeliančias, nuodingas ir kitokias dujas ir bakteriologinius karo metodus,
1929 Dvi Ženevos konvencijos:
- 1906 m. Ženevos konvencijos peržiūrėjimas ir papildymas,
- Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais (nauja).
1949 Keturios Ženevos konvencijos:
I Dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo.
II Dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo.
III Dėl elgesio su karo belaisviais.
IV Dėl civilių apsaugos karo metu (nauja).
1954 Hagos konvencija dėl kultūrinių vertybių apsaugos karinių konfliktų metu.
1972 Konvencija, draudžianti bakteriologinių (biologinių) ir toksinių ginklų kūrimą, gamybą ir kaupimą bei dėl jų naikinimo.
1977 Du protokolai, papildantys 1949 Ženevos konvencijas, kurie sustiprina tarptautinių (l protokolas) ir netarptautinių (II protokolas) ginkluotų konfliktų aukų apsaugą.
1980 Konvencija dėl tam tikrų įprastinių ginklų, kurie gali būti laikomi pernelyg žalojančiais arba veikia nesirinktinai, naudojimo uždraudimo arba apribojimo, kuri apima:
- l Protokolą dėl neaptinkamų dalelių;
- II Protokolą dėl minų, minų-spąstų ir kitų įtaisų naudojimo uždraudimo arba apribojimo;
- III Protokolą dėl padegamųjų ginklų naudojimo apribojimo ir uždraudimo.
1993 Konvencija dėl cheminių ginklų tobulinimo, gaminimo, kaupimo ir naudojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo.
1995 Protokolas dėl apakinančių lazerinių ginklų (1980 metų konvencijos IV Protokolas (naujas).
1996 Pataisytas Protokolas dėl minų, minų-spąstų ir kitų įtaisų naudojimo uždraudimo arba apribojimo (1980 metų Konvencijos II Protokolas (pataisytas).
1997 Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gaminimo ir perdavimo uždraudimo ir jų sunaikinimo.
ĮVYKIŲ PASKATINTI
Šis sąrašas aiškiai rodo, kad kai kurie kariniai konfliktai turėjo daugiau ar mažiau tiesioginį poveikį humanitarinės teisės raidai. Pavyzdžiui:
Pirmajame pasauliniame kare (1914 -1918) buvo naudojami tokie karo metodai, kurie, nors ir ne nauji, buvo naudojami precedento neturinčiais matais. Tarp tokių buvo nuodingosios dujos, bombardavimas iš oro bei šimtų tūkstančių karių paėmimas nelaisvėn. 1925 ir 1929 sutartys — atsakas į šiuos įvykius.
Antrajame pasauliniame kare (1939-1945) buvo nužudyta vienodai ir civilių gyventojų, ir karinio personalo, kitaip nei per Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame šis santykis buvo 1 su 10. 1949 metais tarptautinė bendrija reagavo į šiuos tragiškus skaičius ir ypač į tai, kad karas turėjo baisių padarinių civiliams; buvo pataisytos tuo metu galiojusios Konvencijos ir priimtas naujas dokumentas: Ketvirtoji Ženevos Konvencija dėl civilių apsaugos.
Vėliau 1977 metais buvo priimti Papildomi protokolai, kurie žmogiškuoju požiūriu buvo atsakas į nacionalinio išsivadavimo karų padarinius, kuriuos 1949 Konvencijos tik iš dalies reglamentuoja.
1874 metų Diplomatinė konferencija, susirinkusi Briuselyje Rusijos Caro Aleksandro II iniciatyva, priėmė Tarptautinę deklaraciją dėl karo įstatymų ir papročių. Tačiau tekstas nebuvo ratifikuotas, kadangi kai kurios dalyvavusios vyriausybės nenorėjo būti susaistytos sutartimi. Tačiau net ir tuomet Briuselio projektas buvo žymus karo įstatymų kodifikavimo raidos etapas.
1934 metais Penkiolikta tarptautinė Raudonojo Kryžiaus konferencija, susirinkusi Tokijuje, patvirtino tarptautinės konvencijos Dėl civilių gyventojų, esančių priešui priklausančioje arba jo okupuotoje teritorijoje, padėties ir apsaugos tekstą, kurį parengė TRKK. Šis tekstas irgi nesulaukė jokių žingsnių, o vyriausybės atsisakė sušaukti diplomatinę konferenciją, kuri galėtų išspręsti teksto priėmimo klausimą. Dėl to Tokijo projektas nebuvo pritaikytas Antrajame pasauliniame kare, kurio padariniai labai gerai žinomi.
1977 METŲ PROTOKOLŲ ATSIRADIMAS
1949 metų Ženevos konvencijos buvo didelis žingsnis pirmyn humanitarinės teisės raidoje. Tačiau po dekolonizacijos naujos valstybės pripažino, kad joms yra sunku būti susaistytoms normų, kurių jos pačios nerengė. Be to, sutartinės normos dėl karo veiksmų vykdymo nebuvo tobulinamos nuo Hagos sutarčių priėmimo 1907metais. Kadangi Ženevos konvencijų peržiūrėjimas galėjo sukelti pavojų kai kuriems 1949 metų pasiekimams, nuspręsta sustiprinti ginkluotų konfliktų aukų apsaugą, priimant naujus tekstus — Ženevos konvencijų papildomus protokolus (žr. 9 klaus.).protokolas: dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos II protokolas: dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos1949 metų Ženevos konvencijos ir jų 1977 metų papildomi protokolai, kuriuos sudaro beveik 600 straipsnių, yra pagrindiniai tarptautinės humanitarinės teisės (THT) dokumentai.
Tarptautinės humanitarinės teisės tikslas yra apriboti karo keliamas kančias, kiek įmanoma apsaugant ir padedant jo aukoms. Dėl to ši teisė nagrinėja konflikto realijas, nesigilindama į jėgos panaudojimo teisėtumą ar priežastis. Ji reglamentuoja tik humanitarinius konflikto aspektus. Tai apibūdinama kap jus in bello (teisė karo sąlygomis). Jos nuostatos taikomos kariaujančioms šalims neatsižvelgiant j konflikto priežastis ir ar kiekvienos šalies pateikiami argumentai yra teisėti ar ne.
Tarptautinių ginkluotų konfliktų atveju dažnai sunku nustatyti, kuri valstybė pažeidė Jungtinių Tautų įstatus (žr. 18 kl.). Tarptautinė humanitarinė teisė taikoma, nesistengiant įvardyti kaltųjų šalių, nes tai neišvengiamai sukeltų prieštaravimų ir paralyžiuotų šios teisės įgyvendinimą, kai kiekviena konflikto dalyvė teigtų, kad būtent ji yra agresijos auka. Negana to, humanitarinė teisė skirta apginti karo aukas ir pagrindines jų teises, nesvarbu, kuriai šaliai jie priklausytų. Todėl jus in helio turi likti nepriklausoma mojus adbellum arba/i/s contra bellum (teisės, reglamentuojančios jėgos panaudojimą, arba teisės, reglamentuojančios karo prevenciją).
DĖL KARO UŽDRAUDIMO
Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos naudoti karinę jėgą nebuvo laikoma neteisėtu aktu, veikiau priimtinu nesutarimų sprendimo būdu.
1919 m. Tautų Lygos susitarime ir 1928 m. Paryžiaus sutartyje (Briand-Kellogg Paktas) buvo siekiama uždrausti karus. Jungtinių Tautų įstatuose, priimtuose 1945 m., patvirtinama ši tendencija: „Organizacijos narės tarptautiniuose santykiuose turėtų susilaikyti nuo grasinimų panaudoti jėgą ar jos naudojimo (...)". Tačiau jei viena valstybė ar valstybių grupė užpuola kitą valstybę ar valstybių grupe, Jungtinių Tautų įstatai numato individualios ar kolektyvinės gynybos teise. Saugumo Taryba remdamasi Jungtinių Tautu, įstatų VII skyriumi pagrindu (žr. 18 klaus.) gali taip pat nuspręsti dėl kolektyvinio jėgos panaudojimo. Siekiant atkurti taiką gali būti taikomos:
- prievartos priemonės valstybei, keliančiai grėsmę tarptautiniam saugumui;
- taikos palaikymo priemonės, kurios įgyvendinamos stebėtojų arba taikos palaikymo misijomis.
Dar vienas žingsnis šia linkme matyti tautų apsisprendimo teisės sistemoje: 1965 m. priimtoje 2105 (XX) rezoliucijoje JT Generalinė Asamblėja „pripažįsta tautų, esančių kolonijinėje priespaudoje, kovos už savo apsisprendimo teisės ir nepriklausomybės įgyvendinimą teisėtumą (...)"
Tarptautinė humanitarinė teisė taikytina dvejomis situacijomis, t.y. siūlo dvi apsaugos sistemas:
a) Tarptautiniai ginkluoti konfliktai
Kilus šiems konfliktams taikomos Ženevos konvencijos ir l Papildomas protokolas.
Humanitarinė teisė iš principo yra skirta konflikto šalims ir apsaugo kiekvieną asmenį ar asmenų kategoriją, kurie nedalyvauja arba aktyviai nebedalyvauja konflikte:
- sužeistus ar sergančius kariškius per karo veiksmus sausumoje ir ginkluotųjų pajėgų medicinos tarnybų personalą;
- sužeistus, sergančius ar skęstančius ginkluotųjų pajėgų narius per karo veiksmus jūroje ir karinio laivyno medicinos tarnybų personalą;
- karo belaisvius;
- civilius gyventojus, pavyzdžiui:
civilius užsieniečius, esančius konflikte dalyvaujančių valstybių teritorijose, tarp jų pabėgėlius;
civilius gyventojus okupuotose teritorijose;
sulaikytus ir internuotus civilius;
medicinos ir religinį personalą arba civilinės saugos padalinius.
Nacionalinio išsivadavimo karai, apibūdinti l protokolo 1 straipsnyje, priskiriami prie tarptautinių ginkluotų konfliktų.
b) Netarptautiniai ginkluoti konfliktai
Šiems konfliktams reguliuoti taikomas visų keturių konvencijų bendras 3 Straipsnis ir II Papildomas protokolas.
Reikėtų pabrėžti, kad II Protokolo taikymo sąlygos yra griežtesnės, negu numatytos 3 straipsnyje. Tokiomis situacijomis humanitarinė teisė skirta konflikte dalyvaujančioms ginkluotosioms pajėgoms, nesvarbu, jos yra reguliariosios ar ne, ir apsaugo kiekvieną asmenį ar asmenų kategoriją, kurie nedalyvauja arba aktyviai nebedalyvauja konflikte, t.y.:
- sužeistus ar sergančius kombatantus;
- asmenis, kurių laisvė apribota dėl konflikto;
- civilius gyventojus;
- medicinos ir religinį personalą.
HUMANITARINE TEISE IR NETARPTAUTINIAI GINKLUOTI KONFLIKTAI
Visų keturių Ženevos konvencijų bendrasis 3 straipsnis yra laikomas savita miniatiūrine sutartimi. Net su II Protokolo nuostatomis vidaus konfliktų taisyklės yra ne tokios išsamios kaip tos, kurios taikomos kilus tarptautiniams ginkluotiems konfliktams. Paaiškėjo, kad netarptautinių ginkluotų konfliktų atveju apsaugos sistemą nelengva sustiprinti dėl valstybių suvereniteto principo.
Bendrojo 3 straipsnio nuostatos laikomos paprotinės teisės dalimi ir nustato minimalius standartus, kurių kariaujančios šalys niekada neturėtų pažeisti.
KOKIA TEISE TAIKOMA VIDAUS NERAMUMŲ IR KITOKIO VIDAUS SMURTO ATVEJAIS
Tarptautinė humanitarinė teisė netaikoma smurtinėmis situacijomis, kurios savo intensyvumu neprilygsta ginkluotam konfliktui: tada vadovaujamasi Žmogaus teisių apsaugos dokumentais ir atitinkamais šalies vidaus teisės aktais.
TRKK, šiuolaikinės humanitarinės teisės pirmosios sutarties (1864 m. Ženevos konvencijos) iniciatorius, stengiasi užtikrinti, kad ši viešosios tarptautinės teisės dalis išliktų aktuali. Dėl to jo vaidmuo yra:
- stebėti, kaip keičiasi ginkluotų konfliktų pobūdis;
- organizuoti konsultacijas, siekiant įvertinti galimybę pasiekti susitarimą dėl naujų normų suformulavimo;
- rengti tekstų projektus, kurie teikiami diplomatinėms konferencijoms.
Pavyzdžiui, Ženevos konvencijų Papildomi protokolai leidžia susidaryti vaizdą, kaip yra formuojama humanitarinė teisė nuo idėjos atsiradimo iki jos patvirtinimo:
- Vadovaudamasis 1956 metais parengtomis normomis, vėliau 1960 metais rezoliucijomis, priimtomis dviejų tarptautinių Raudonojo Kryžiaus konferencijų ir tarptautinės Žmogaus teisių konferencijos, jvykusios Teherane, TRKK išnagrinėjo galimybę papildyti 1949 metų konvencijas;
- 1969 metais TRKK pristatė šią idėją Dvidešimt pirmajai tarptautinei Raudonojo Krįžiaus konferencijai, vykusiai Stambule; dalyviai, tarp kurių buvo ir valstybės - Ženevos konvencijų dalyvės, suteikė TRKK atitinkamus įgaliojimus, ir TRKK teisininkai pradėjo parengiamąjį darbą.
- 1971-1974 metais TRKK organizavo keletą konsultacijų su vyriausybėmis ir Judėjimu; Jungtinėms Tautoms buvo nuolatos teikiamos pažangos ataskaitos;
- 1973 metais Dvidešimt antroji tarptautinė Raudonojo Kryžiaus konferencija Teherane apsvarstė tekstų projektus ir visiškai pritarė atliktam darbui;
1974 metų vasarį Ženevoje Šveicarijos vyriausybė, būdama 1949 metų Ženevos konvencijų saugotoja, sušaukė Diplomatinę konferenciją ginkluotuose konfliktuose taikomos tarptautinės humanitarinės teisės pakartotinio patvirtinimo ir išplėtimo klausimais; konferencija vyko keturiomis sesijomis ir baigėsi 1977 metais;
šios Konferencijos baigiamojoje sesijoje, l Protokolo 102 straipsnius ir II Protokolo 28 straipsnius priėmė 102 valstybėms atstovaujantys įgaliotieji asmenys.
„ 1977m. Diplomatinė konferencija Ženevoje
TRKK HUMANITARINES TEISES PROPAGUOTOJAS
Pagal Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo įstatus, vienas iš TRKK uždavinių yra rengti galimus tarptautinės humanitarinės teisės pakeitimus. Dėl šios priežasties jis yra THT propaguotojas.
PASTARŲJŲ METŲ RAIDOS KAI KURIE PAVYZDŽIAI
Protokolas dėl apakinančio lazerinio ginklo, priimtas Vienos diplomatinėje konferencijoje 1995 metų spalio mėnesį, draudžia naudoti ir platinti lazerinį ginklą, kurio konkreti kovinė paskirtis yra sukelti nepagydomą aklumą. Protokolas taip pat reikalauja, kad Valstybės imtųsi visų reikiamų atsargumo priemonių, įskaitant ir ginkluotųjų pajėgų mokymus, siekiant išvengti nepagydomo aklumo padarinių, naudojant kitas teisėtas lazerines sistemas.
Kalbant apie minas, 1980 metų Konvencijos II Protokolo taikymas buvo išplėstas, priėmus 1996 metų gegužės 3 dieną Ženevoje pataisytą Protokolo dėl minų, minų-spąstų ir kitų įtaisų naudojimo uždraudimo arba apribojimo, redakciją. Be to, Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gaminimo ir perdavimo uždraudimo ir jų sunaikinimo, kurią pasirašė 121 valstybė Otavoje 1997 metų gruodžio 3-4 dienomis, visiškai draudžia priešpėstines minas. Ši konvencija taip pat reglamentuoja išminavimo ir pagalbos nukentėjusiems nuo minų klausimus.
THT sutartinės normos, skirtos aplinkosaugai, yra įtvirtintos l Papildomo protokolo 55 straipsnyje ir 1976 m. gruodžio 10 d. Konvencijoje dėl aplinką keičiančių priemonių naudojimo kariniais ar kitokiais priešiškais tikslais uždraudimo.
Tačiau 1991 metų Persijos įlankos karas atskleidė, kad šios normos buvo mažai žinomos ir kartais labai netikslios. Dėl to 1994 metais, JT Generalinės Asamblėjos paskatintas ir šios srities ekspertų padedamas, TRKK parengė Karo statuto ir instrukcijų gaires dėl aplinkos apsaugos ginkluotų konfliktų metu.
Dar vienas pastarųjų metų įvykis yra San Rėmo statutas dėl tarptautinės teisės, taikomos ginkluotų konfliktų jūroje metu. Šio darbo, kurį atliko Tarptautinis humanitarinės teisės institutas, padedamas TRKK, svarbą pripažino vyriausybės, kurios tuo klausimu priėmė rezoliuciją Ženevoje 1995 metais įvykusioje Dvidešimt šeštojoje tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio konferencijoje.
Nors Ženevos konvencijos ir jų Papildomi protokolai atvirai nedraudžia naudoti branduolinį ginklą, bendrieji THT principai (žr. 7 psl.) yra taikomi būtent tokiais atvejais. Be kita ko, jie reikalauja, kad priešininkai visuomet darytų skirtumą tarp kombatantų ir ne kombatantų ir draudžia naudoti ginklus, kurie gali sukelti nereikalingas kančias. 1996 metais Hagoje Tarptautinis teisingumo teismas pakartotinai patvirtino, kad šie principai taikomi branduoliniams ginklams.
Valstybės, dalyvaujančios Ženevos konvencijose, pripažįsta ginkluotų konfliktų aukų teisę gauti būtiniausiai reikalingų gyvybei daiktų. Ši teisė toliau buvo išplėsta, priėmus 1977 metais Papildomus protokolus:
Tarptautinio ginkluoto konflikto metu teisė į pagalbą konkrečiai reiškia:
- laisvai praleisti atitinkamų daiktų siuntas, kurios reikalingos civiliams gyventojams išgyventi (Ketvirtosios Ženevos konvencijos 23 straipsnis, taikomas blokadų atveju);
- Okupuojančios valstybės pareiga užtikrinti okupuotos teritorijų gyventojų aprūpinimą būtiniausiais daiktais (Ketvirtosios konvencijos 55 straipsnis); jeigu jos pačios tiekimai yra nepakankami, okupuojanti valstybė privalo sutikti, kad pagalba būtų teikiama iš kitų šaltinių (Ketvirtosios konvencijos 59 straipsnis). Protokolas (69 ir 70 straipsniai) sustiprina 1949 metais priimtų normų turinį. Pavyzdžiui, kariaujanti valstybė privalo sutikti priimti nešališką humanitarinę pagalbą, kuri teikiama visiems gyventojams nedarant jokių skirtumų jos pačios teritorijoje pagal suinteresuotų šalių susitarimą. Jeigu šios sąlygos yra vykdomos, būtų neteisinga atsisakyti tokios pagalbos, kuri nėra laikoma nei Įsikišimu j ginkluotą konfliktą, nei priešiškais veiksmais.
Netarptautinio ginkluoto konflikto metu, II protokolas (18 straipsnis) tarp kita ko sako, kad jeigu civiliai gyventojai kenčia nuo labai didelio nepritekliaus dėl išgyventi būtinų atsargų trūkumo, pagal kariaujančių šalių susitarimą turi būti imtasi pagalbos veiksmų, kurie yra išskirtinai humanitarinio pobūdžio ir nešališki bei vykdomi nedarant jokio skirtumo . Apskritai pripažinta, kad valstybė privalo leisti vykdyti grynai humanitarinės pagalbos operacijas.
TRKK IR TEISĖ Į PAGALB„
TRKK visada turi iniciatyvos teisę, kuri leidžia jam siūlyti savo paslaugas konflikto šalims, ypač turint tikslą padėti nukentėjusiems konflikte. Jo siūloma pagalba - tiekimas arba kitokia veikla - nėra laikoma kišimusi į valstybės vidaus reikalus, kadangi yra teikiama pagal humanitarinę teise.
HUMANITARINE TEISE IR „TEISE ĮSIKIŠTI HUMANITARINIAIS TIKSLAIS"
Problema, kiek „teisė - arba net pareiga - įsikišti" yra prilyginama pateisintai ginkluotai intervencijai humanitariniais tikslais, kyla ne iš humanitarinės teisės, bet iš normų įtvirtinančių teisėtumą naudoti karinę jėgą tarptautiniuose santykiuose, tai yra iš jus ad bellum.
Jeigu humanitariniais tikslais yra vykdoma ginkluota intervencija, TRKK privalo vadovaudamasis jam suteiktu mandatu (žr. Rodyklę) užtikrinti, kad dalyvaujantieji intervencijoje laikytųsi atitinkamų tarptautinės humanitarinės teisės normų, taip pat turi stengtis padėti nukentėjusiems konflikte.
TRKK nėra nei už, nei prieš „teisę įsikišti". Patirtis sako, kad tai politinis klausimas, j kurį TRKK negali kištis nesukeldamas grėsmės humanitariniam darbui
Ginkluoto konflikto metu karo belaisviai ir internuoti civiliai yra atskiriami nuo jiems artimų asmenų, šeimos skyla ir pasigendama žmonių. Ženevos konvencijose ir l protokole įtvirtintos teisinės nuostatos, kurios apsaugo būtent šią aukų kategoriją. Jos taikomos tarptautinio ginkluoto konflikto atvejais ir jgalioja TRKK imtis tokių veiksmų:
1. Perduoti šeimos pranešimus ir kitokią informaciją. Tai reiškia:
- gauti ir registruoti karo belaisvių paėmimo į nelaisve ir internuotų civilių korteles, kurių kopijos turi būti siunčiamos nelaisvėje esančio asmens šeimoms;
- perduoti paštą asmenims, kuriems yra atimta laisvė ir kurie yra atskirti nuo savo šeimų;
- perduoti šeimos pranešimus (Raudonojo Kryžiaus pranešimai) atskirtiems šeimos nariams, kai nepasitikima įprastais pašto kanalais;
- gauti ir perduoti pranešimus apie mirties atvejus.
Apskritai TRKK Centrinė paieškos agentūra veikia kaip konflikto šalių arba, tiksliau sakant, jų nacionalinių informacijos biurų tarpininkė (žr. priešais), siekiant perduoti informaciją apie asmenis, kuriuos saugo humanitarinė teisė.
2. Rinkti informaciją apie dingusių žmonių buvimo vietas (IIprotokolo 33 str.)
3. Sujungti išsklaidytas šeimas (žr. priešais ir l protokolo 74 str.)
Pirmą kartą šj darbą TRKK atliko Prancūzijos ir Prūsijos kare 1870 metais. Veikdamas kaip tarpininkas, Komitetas jsteigė paieškos agentūrą Bazelyje, siekdamas užmegzti ryšius tarp karo belaisvių ir jų šeimų, pradėjęs savo darbą nuo to, kad padėjo kariaujančioms šalims keistis sužeistųjų asmenų sąrašais. Nuo to laiko TRKK Centrinė paieškos agentūra labai išplėtė savo veiklą.
NACIONALINIS INFORMACINIS BIURAS
Trečiojoje Ženevos konvencijoje (122 straipsnis) yra nuostata, kad prasidėjus kariniams veiksmams, kiekviena neutrali arba kariaujanti valstybė, kuri turi priešininko piliečių savo teritorijoje, privalo įsteigti nacionalinį informacinį biurą karo belaisviams. Kiekviena kariaujanti šalis privalo informuoti savo informacinį biurą apie visus paimtus j nelaisve ir teikti jam visą informaciją, kuri yra žinoma dėl tokių belaisvių asmenų tapatybės, kad jų artimiausi giminės galėtų būti informuoti apie tai kaip galima greičiau. Jeigu tokių biurų nėra, o taip dažniausiai ir yra konfliktų metu, TRKK prisiima atsakomybę rinkti informaciją apie asmenis, kuriuos saugo Ženevos konvencijos.
CENTRINĖ PAIEŠKOS AGENTŪRA
„Centrinė karo belaisvių informacijos agentūra įkuriama neutralioje šalyje. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, manydamas tai esant būtina, turi pasiūlyti suinteresuotoms valstybėms įkurti tokią agentūrą. Agentūros funkcijos - rinkti visą oficialiais ar privačiais kanalais galimą gauti informaciją apie karo belaisvius ir kaip įmanoma greičiau perduoti ją karo belaisvių tėvynei arba valstybei, kuriai jie priklauso." (Trečiosios Konvencijos 123 straipsnis)
IŠBLAŠKYTOS ŠEIMOS
„Kiekviena konflikto šalis palengvina karo išblaškytų šeimos narių, siekiančių atnaujinti tarpusavio ryšius ir, jei įmanoma, susitikti, paieškas. Ypač skatinama tą darbą atliekančių organizacijų veikla, jeigu šios yra tai šaliai priimtinos ir paklūsta jos saugumo reikalavimams." (Ketvirtosios konvencijos 26 Straipsnis)
Jei įmanoma, siekiama sujungti ginkluotų konfliktų metu išblaškytas šeimas.
TARPTAUTINĖS HUMANITARINĖS TEISĖS NUOSTATOS, REGLAMENTUOJANČIOS EMBLEMOS NAUDOJIM„
Ženevos konvencijos nurodo tris emblemas: raudonąjį kryžių, raudonąjį pusmėnulį ir raudonąjį liūtą ir saulę, nors dabar Judėjimas naudoja tik pirmąsias dvi, kurios laikomos nacionalinių draugijų emblemomis.
Konvencijose ir jų Papildomuose protokoluose yra keletas straipsnių dėl emblemos. Tarp kitų dalykų, jie reglamentuoja emblemos naudojimą, dydį, tikslą ir vietą, kokius asmenis ir turtą ji gina, kas gali ją naudoti, kokiu būdu jai turi būti užtikrinta pagarba ir bausmes už naudojimo taisyklių pažeidimą (žr. priešais).
Ginkluotų konfliktų metu emblemą, kaip apsaugos ženklą, gali naudoti tik:
- ginkluotų pajėgų medicinos tarnybos;
- Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos, tinkamai pripažintos ir įgaliotos savo vyriausybių padėti ginkluotų pajėgų medicinos tarnyboms; nacionalinės draugijos gali naudoti emblemą apsaugos tikslais tik personalui ir įrangai, kurie padeda oficialioms medicinos tarnyboms karo metu, žymėti, su sąlyga, kad ir personalas, ir įranga atlieka prieš tai nurodytas funkcijas - ir tik tas funkcijas - ir vadovaujasi kariniais įstatymais ir taisyklėmis;
- civilinės ligoninės ir kitos medicinos įstaigos, pripažintos ir įgaliotos vyriausybių naudoti emblemą apsaugos tikslais (pirmosios pagalbos punktai, greitosios pagalbos paslaugos irt.t);
- kitos savanoriškos pagalbos organizacijos, kurios tenkina tas pačias sąlygas kaip ir nacionalinės draugijos: jas turi būti pripažinusios ir suteikusios joms įgaliojimus vyriausybės, jos gali naudoti emblemą tik personalui ir įrangai, kuri naudojama išskirtinai medicinos tikslais, žymėti, ir turi laikytis karinių įstatymų ir taisyklių.
Tarptautinė humanitarinė teisė taip pat reikalauja iš kiekvienos valstybės - Ženevos konvencijų dalyvės imtis reikiamų priemonių piktnaudžiavimams emblema išvengti ir sustabdyti tiek karo, tiek taikos metu ir priimti įstatymą dėl emblemos apsaugos.
EMBLEMOS NAUDOJIMAS
Emblemos naudojimas apsaugos tikslais yra aiškiai matoma medicinos personalo, padalinių ir transporto apsauga, kurią jiems suteikia Ženevos konvencijos.
Emblemos naudojimas atpažinimo tikslais tiek karo, tiek taikos metu parodo, kad asmuo ar objektas yra susijęs su Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimu.
TRKK yra įgaliotas visada naudoti emblemą tiek apsaugos, tiek atpažinimo tikslais,
PIKTNAUDŽIAVIMAS EMBLEMA
Emblemos naudojimas kitaip, nei numato tarptautinė humanitarinė teisė, yra laikomas piktnaudžiavimu emblema. Yra trys piktnaudžiavimo tipai:
- imitacija, kai naudojamas ženklas savo forma ir/ arba spalva gali būti supainiotas su emblema;
- pasisavinimas, kai emblemą naudoja organizacijos arba asmenys, neturintys teisės (komercinės įmonės, farmacininkai, privačios praktikos gydytojai, nevyriausybinės organizacijos bei individai, ir lt); jeigu asmenys, kurie yra įgalioti naudoti emblemą, nesugeba to padaryti pagal konvencijų ir protokolų taisykles, tai taip pat yra laikoma pasisavinimu;
- klasta, kai emblema naudojama konflikto metu, siekiant apsaugoti kombatantus arba karinę įran-gą; klastingas emblemos naudojimas gali būti laikomas tarptautinės humanitarinės teisės „sunkiu pažeidimu" arba, kitaip tariant, karo nusikaltimu.
Piktnaudžiavimas emblema apsaugos tikslais karo metu kelia pavojų visai apsaugos sistemai, kuri yra numatyta pagal tarptautinę humanitarinę teise.
Piktnaudžiavimas emblema atpažinimo tikslais sumenkina šį ženklą visuomenės akyse, kartu ir jos apsaugos galią karo metu.
Valstybės - Ženevos konvencijų dalyvės yra įsipareigojusios taikyti baudžiamojo pobūdžio priemones, kurios neleistų piktnaudžiauti emblema tiek karo, tiek taikos metu, ir už tai bausti.
KAIP TARPTAUTINE HUMANITARINE TEISĖ SAUGO PABĖGĖLIUS IR PERKELTUS ASMENIS
Pabėgėliai yra žmonės, palikę savo valstybes, o perkelti asmenys - tie, kurie dar nepaliko savo valstybių teritorijų.
Pabėgėlius visų pirma saugo pabėgėlių teisė ir Jungtiniu Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro valdyba (JTVPK). Juos taip pat saugo tarptautinė humanitarinė teisė, kai jie yra ginkluoto konflikto aukos arba priešininko rankose, arba nukentėjo nuo karo veiksmų priimančiojoje šalyje. Ketvirtojoje Ženevos konvencijoje ir l protokole numatyta speciali pabėgėlių apsauga, ypač tų, kurie yra okupuotose teritorijose. Ketvirtojoje Ženevos konvencijoje taip pat įtvirtintas negrąžinimo principas, kuriuo yra grindžiama pabėgėlių teisė.
Ginkluoto konflikto metu asmenys, perkelti savo valstybės teritorijoje, yra saugomi tarptautinės humanitarinės teisės, kuri siūlo plačią apsaugą civiliams gyventojams, normų. Šios normos yra skirtos civiliams gyventojams apsaugoti nuo karo veiksmų padarinių; pavyzdžiui, yra draudžiama juos pulti arba terorizuoti, naudoti badą kaip karo priemonę arba naikinti būtinas išgyvenimo priemones. Vidinio konflikto metu perkeltus asmenis saugo Ženevos konvencijų bendras 3 straipsnis (žr. 21 psl.) ir II protokolas.
Remiantis Humanitarine teise draudžiamas priverstinis asmenų perkėlimas iš jų gyvenamųjų vietų, išskyrus atvejus, kai perkėlimas yra būtinas siekiant užtikrinti gyventojų saugumą arba dėl svarbesnių karinių priežasčių. Be to, bendra apsauga, kurią humanitarinė teisė garantuoja civiliams gyventojams, turėtų riboti perkėlimų praktiką. Deja, šių normų dažnai buvo nepaisoma per pastarųjų metų konfliktus, todėl visų svarbiausia yra užtikrinti, kad būtų griežčiau laikomasi galiojančių nuostatų, o ne kurti naujas.
TARPTAUTINĖ PABĖGĖLIŲ TEISĖ
Pabėgėlių teisė yra grindžiama šiais tekstais:
- 1951 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso;
- 1967 metų Protokolu dėl pabėgėlių statuso;
- 1969 metų Afrikos vienybės organizacijos konvencija, reglamentuojančia pabėgėlių problemų Afrikoje ypatumus;
- 1984 metų Kartaginos deklaracija dėl pabėgėlių;
- rezoliucijomis, ypač priimtomis Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos.
PABĖGĖLIO APIBŪDINIMAS
Pagal 1951 metų Konvencijos l straipsnj, terminas pabėgėlis yra taikomas kiekvienam asmeniui, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių Įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra, gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo j ją grįžti."
Afrikos vienybės organizacijos konvencija ir Kartaginos deklaracija išplėtė šį apibrėžimą ir įtraukė asmenis, bėgančius nuo įvykių, kurie smarkiai pažeidžia viešąją tvarką, tokių kaip ginkluoti konfliktai ir neramumai,
TARPTAUTINIS RAUDONOJO KRYŽIAUS KOMITETAS (TRKK)
TRKK, įsteigtas 1863 metais Šveicarijos piliečių (Henry Duriant, Guillaume-Henri Dufour, Gustave Moynier, Louis Appia ir Thodore Maunoir), yra Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo steigiamasis dalyvis.
• Tai yra nešališka, neutrali ir nepriklausoma humanitarinė organizacija.
» Jos atsiradimą sąlygojo karas prieš daugiau nei 130 metg.
« Tai organizacija, nepanaši j jokią kitą organizaciją.
» Jai mandatą suteikė tarptautinė bendrija.
» Ji veikia kaip neutrali kariaujančių šalių tarpininkė.
« Tarptautinės humanitarinės teisės puoselėtoja ir saugotoja, ji siekia apsaugoti ir padėti nukentėjusiesiems ginkluotuose konfliktuose, per valstybės vidaus neramumus ir smurto metu.
TRKK aktyviai dirba daugiau nei 50 valstybių ir turi apie 8 600 darbuotojų (1998).
TRKK IR JUDĖJIMAS
Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas (TRKK)
ir nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijos kartu su Tarptautine Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio draugijų federacija (Federacija) sudaro Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimą (toliauJudėjimas). Paprastai kas ketverius rnetus šių organizacijų atstovai susitinka tarptautinėje Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio konferencijoje su valstybių, kurios yra Ženevos konvencijų dalyvės, atstovais.
TRKK VEIKLOS PAGRINDAS
Tarptautinių ginkluotų konfliktų metu TRKK grindžia savo veiklą 1949 metų Ženevos konvencijomis ir jų 1977 metų l Papildomu protokolu (žr. 4 klaus.). Šios sutartys suteikia TRKK teise atitinkamai veikti, pavyzdžiui teikti pagalbą sužeistiems, sergantiems arba skestantierns ginkluotųjų pajėgų nariams, lankyti karo belaisvius, teikti pagalbą civiliams ir apskritai užtikrinti, kad su tais, kuriuos saugo humanitarinė teisė, būtų tinkamai elgiamasi.
Tuo metu, kai nėra tarptautinio ginkluoto konflikto, TRKK grindžia savo veiklą 3 straipsniu, kuris yra bendras keturioms Ženevos konvencijoms, ir II Papildomu protokolufžr. rodykle). Remiantis šiuo straipsniu taip pat pripažįstama TRKK teisė siūlyti savo paslaugas kariaujančioms šalims, teikti pagalbą arba lankyti asmenis, sulaikytus konflikto metu.
Smurto situacijomis, kurios neperauga j ginkluotus konfliktus (vidaus neramumų ir smurto metu) TRKK savo veiklą grindžia Judėjimo įstatų 5 straipsniu, kuris inter alia suteikia TRKK humanitarinės iniciatyvos
teisę. Šia teise taip pat galima pasinaudoti tarptautinių ir netarptautinių ginkluotų konfliktų metu.
Visos šios teisinės nuostatos ir yra tas mandatas, kurį TRKK suteikė tarptautinė bendrija, „tai yra Valstybės".
TRKK VAIDMUO, UŽTIKRINANT PAGARB„ HUMANITARINEI TEISEI
TRKK, kaip tarptautinės humanitarinės teisės propaguotojas ir sergėtojas, yra įgaliotas skatinti pagarbą teisei ir daro tai Įvairiais būdais.
VEIKDAMAS
Konkrečiau, veikdamas irteikdamas pagalbą nukentėjusiems per konfliktą: lankydamas laisvės netekusius asmenis (įskaitant karo belaisvius), atkurdamas šeimos nariy ryšius (žr. 11 klaus.), teikdamas pagalbą (žr. 10 klaus.) bei medicinos paslaugas, skleisdamas žinias apie tarptautinę humanitarinę teisę (žr. 15 psl.).
ATLIKDAMAS PREVENCINĘ VEIKL„
Kadangi įstatymų nežinojimas yra didelė kliūtis juos įgyvendinti, TRKK primena valstybėms, kad jos yra įsipareigojusios skleisti informaciją apie teisės nuostatas. Jis taip pat imasi savo nuožiūra veiksmų tuo klausiniu (žr. 15 psl.). Komitetas taip pat primena valstybėms, kad jos turi imtis visų reikiamų žingsnių užtikrinti, kad ši teisė būtų veiksmingai taikoma ir gerbiama. Dažniausiai jis tai daro per Patariamąją tarnybą tarptautinės humanitarinės teisės klausimais, kurios tikslas teikti techninę pagalbą valstybėms, priimančioms savo nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, kad valstybių vidaus sistemose būtų taikoma ši teisė.
IMDAMASIS ATITINKAMŲ VEIKSMŲ, KAI PAŽEIDŽIAMA HUMANITARINĖ TEISĖ
a) Veiksmai, kurių imasi TRKK savo nuožiūra
Esant humanitarinės teisės pažeidimui, TRKK padaro pareiškimą - dažniausiai konfidencialų - kompe-
tentingai valdžiai. Jeigu padaryti pažeidimai yra rimti ir kartojasi ir juos galima nustatyti, TRKK pasilieka teisę prisiimti visuomenės poziciją, jei mano, kad toks viešumas padėtų pažeidžiamų arba pavojuje esančių asmenų interesų labui. Dėl to tai yra išskirtinė priemonė.
b) Skatinimas
TRKK skatina valstybes priimti tokius nacionalinius įstatymus, kurie numatytų bausmes padariusiems sunkius pažeidimus (žr. 16 klaus.).
c) Protestų perdavimas
TRKK, kaip neutralus tarpininkas, gali būti vieno konflikto dalyvio paprašytas perduoti priešiškai šaliai skundą dėl tariamų humanitarinės teisės nuostatų pažeidimų; jis gali leisti pasinaudoti savo tarnybomis, kurios perduotų kaltinamosios šalies atsakymą.
d) Prašymai patikrinti pažeidimus
TRKK nėra teisėjas, kaltintojas arba teismas. Jis padeda prašomas patikrinti pažeidimus tik tuomet, jeigu jo atstovams esant teritorijoje yra lengviau atlikti humanitarines operacijas ir yra garantuojama, kad jų buvimas nebus panaudotas politiniams tikslams.
c) ir d) punktuose išvardyta veikla pastaruosius dešimtmečius buvo retai naudojama.
TRKK atstovai lanko karo belaisvius
TRKK TARPTAUTINES HUMANITARINĖS TEISES SERGĖTOJAS
Humanitarinė teisė leidžia TRKK imtis veiklos, kuri užtikrintų pagarbą humanitarinės teisės normoms.
„ Valstybių globėjų atstovams ar delegatams leidžiama lankytis visur, kur gali būti karo belaisvių, ypač internavimo, įkalinimo ir darbo vietose (...)". „ Tokias pačias teises turi ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovai. Tokių atstovų paskyrimas priklauso nuo valstybės, laikančios karo belaisvius, kuriuos norima aplankyti, sutikimo". (Trečiosios Konvencijos 126 straipsnis)
Pastaba: Ketvirtosios konvencijos 143 straipsnyje suformuluotos panašios nuostatos, skirtos apsaugoti civilius gyventojus.
Judėjimo jstatai numato, kad vienas iš TRKK vaidmenų yra:
„veikti pagal įgaliojimus, numatytus Ženevos konvencijose, dirbti teisingo tarptautinės humanitarinės teisės taikymo labui ginkluotų konfliktų metu ir būti informuotam apie visus nusiskundimus dėl šios teisės pažeidimų."
KAIP KARO NUSIKALTĖLIAI TRAUKIAMI ATSAKOMYBĖN PAGAL TARPTAUTINĘ HUMANITARINĘ TEISĘ
Ženevos konvencijose dalyvaujančios valstybės privalo imtis įstatyminių priemonių, kuriomis remiantis būtų baudžiami asmenys, padarę sunkius Konvencijų pažeidimus. Valstybės taip pat privalo savo teismuose teisti kiekvieną asmenį, kuris yra įtariamas sunkiais Konvencijų pažeidimais arba perduoti juos kitai valstybei spręsti šį klausimą. Kitaip tariant, asmenys, padarę sunkius pažeidimus, tai yra karo nusikaltėliai, privalo būti teisiami visada ir bet kur, o valstybės yra už tai atsakingos.
Valstybės baudžiamoji teisė yra taikoma tik jos teritorijoje padarytiems nusikaltimams arba jos piliečiams. Tarptautinė humanitarinė teisė yra taikoma plačiau tuo požiūriu, kad ji reikalauja iš valstybių siekti ir bausti kiekvieną asmenį, padariusį nusikaltimą, nepriklausomai nuo jo pilietybės arba nusikaltimo vietos. Šis pagrindinis visuotinės jurisdikcijos principas garantuoja, kad sunkiems pažeidimams yra veiksmingai užkertamas kelias.
Tokios bylos gali būti nagrinėjamos nacionaliniuose teismuose arba tarptautinėse institucijose. Dėl to 1993 metais ir 1994 metais JT Saugumo taryba įkūrė Tarptautinius karo nusikaltimų tribunolus buvusiai Jugoslavijai ir Ruandai, siekdama nuteisti tuos, kurie buvo kaltinami karo nusikaltimais, padarytais konfliktų šiose šalyse metu.
KODĖL NE VISUOMET LAIKpMASI HUMANITARINĖS TEISĖS NORMŲ IR PAŽEIDĖJAI NE VISADA TRAUKIAMI ATSAKOMYBĖN
j šj klausimą galima atsakyti įvairiai. Vieni sako, kad daugiausia dėl humanitarinės teisės neišmanymo, kiti - tai karo pobūdžio nulemti dalykai, tarptautinė teisė - ir humanitarinė teisė - neturi suderintos veiksmingos centralizuo-tos sistemos sankcijoms Įgyvendinti, o to negali dėl esamos tarptautinės bendrijos struktūros. Kaip ten bebūtų, per konfliktus ar taikos metu, tuo metu galioja nacionalinė ar tarptautinė jurisdikcija, teisė yra pažeidžiama ir nusikaltimai yra daromi.
Būtų dar labiau neteisinga, matant tokius pažeidimus, tiesiog atsisakyti stabdyti tokius veiksmus, kuriais siekiama didesnės pagarbos humanitarinei teisei. Dėl šios priežasties ir nesant efektyvios sankcijų sistemos, tokie veiksmai turėtų būti nuolat smerkiami ir imtasi priemonių jiems
KAS YRA KARO NUSIKALTIMAS
Karo nusikaltimais laikomi sunkūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai arba, vartojant tradicinę terminiją, sunkūs karo įstatymų ir papročių pažeidimai nepriklausomai nuo konflikto pobūdžio. Jungtinių Tautų Parengiamasis komitetas rengia visuotinai priimtiną karo nusikaltimų sąrašą tam, kad būtų įkurtas Tarptautinis baudžiamasis teismas. Karo nusikaltimais (1997) yra laikomi išpuoliai prieš kiekvieną asmenį, kuris nedalyvauja arba aktyviai nebedalyvauja karo veiksmuose (sužeistieji arba ligoniai, karo belaisviai, civiliai irt. t.). Pavyzdžiui:
- tyčinis žudymas;
- kankinimai ir nežmoniškas elgesys;
- tyčinis didelių kančių sukėlimas;
- didelis keliamas pavojus fiziniam integralumui arba sveikatai;
- ataka prieš civilius gyventojus;
- gyventojų deportavimas arba jų išvarymas iš gyvenamųjų vietų;
- draudžiamų ginklų arba karo metodų (cheminių, bakteriologinių arba padegamųjų ginklų) naudojimas;
- klastingas Raudonojo Kryžiaus arba Raudonojo Pusmėnulio emblemos arba kitų apsaugos ženklų naudojimas;
- viešosios arba privačios nuosavybės išgrobstymas.
Taip pat reikia pažymėti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai pripažino, jog karo
užkirsti kelia ir dėl jų bausti. Karo nusikaltimų baudžiamoji nusikaltimo sąvoką apima pažeidimus, kurie daromi
represija turi būti laikoma viena iš priemonių humanitari- vidinių konfliktų metu, nors sutartinė teisė pripažįsta
nei teisei įgyvendinti valstybiniu ar tarptautiniu lygiu. karo nusikaltimų sąvoką kalbant tik apie tarptautinius
Reikia pažymėti tarptautinės bendrijos pastangas sukurti ginkluotus konfliktus,
nuolatinį tarptautinį baudžiamąjį teismą. Pagal dabartinį
projektą (1997), teismas būtų kompetentingas teisti už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai, įskaitant genocidą.
Dėl to teismas galėtų padėti padaryti galą nebaudžiamumui, kuris vis dar, atrodo, yra taisyklė.
KUO SKIRIASI TARPTAUTINĖ HUMANITARINĖ TEISĖ IR ŽMOGAUS TEISĖS
Tarptautinė humanitarinė teisė ir tarptautinės žmogaus teisės (toliau tekste - žmogaus teisės) yra viena kita papildančios viešosios tarptautinės teisės dalys. Abi siekia apsaugoti žmogų, nors tai daro skirtingomis aplinkybėmis ir nevienodais būdais.
Humanitarinė teisė yra taikoma ginkluotų konfliktų situacijomis (žr. 7 klaus.), o žmogaus teisių normos, bent jau kai kurios, apsaugo žmogų tiek karo, tiek ir ir taikos metu.
Humanitarinės teisės tikslas yra apsaugoti nukentėjusiuosius, stengiantis sumažinti karo sukeliamas kančias, o ginant žmogaus teises siekiama apsaugoti žmogų ir užtikrinti tolesnį jo ugdymąsi.
Humanitarinei teisei pirmiausia rūpi, ar tinkamai elgiamasi su asmenimis, kurie pakliuvo j priešininko rankas, ir kariavimo būdai, o žmogaus teisės, ribodamos valstybės valdžią asmeniui, siekia užkirsti kelią savavališkam ir neteisėtam elgesiui. Žmogaus teisių normomis nesiekiama reguliuoti karinių operacijų vykdymo būdų.
Siekiant užtikrinti humanitarinės teisės laikymąsi, pati humanitarinė teisė nustato mechanizmus, kuriais vykdoma nuolatinė teisės įgyvendinimo kontrolė; humanitarinė teisė pabrėžia konflikto dalyvių bendradarbiavimą ir neutralaus tarpininko vaidmenį, kurio tikslas užkirsti kelią pažeidimams. Dėl to TRKK, kurio tikslas yra užtikrinti pagarbą humanitarinei teisei, laikosi nuomonės, kad svarbiausias turi būti įtikinimo metodas.
Žmogaus teisių monitoringo mechanizmas yra labai skirtingas. Daugeliu atvejų iš atitinkamų institucijų reikalaujama, kad jos nustatytų, valstybė laikėsi ar nesilaikė teisės. Pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismas, užbaigęs procesą, kurį inicijavo asmuo, gali paskelbti, kad valstybinė valdžia pažeidė Europos žmogaus teisių konvenciją. Tuomet valstybė privalo imtis visų reikalingų žingsnių, užtikrinančių vidaus tvarką, atitinkančią Konvencijos reikalavimus. Žmogaus teisių įgyvendinimo mechanizmai daugiausia yra skirti atitaisyti bet kokią patirtą žalą.
ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS DOKUMENTAI
Tarp daugelio dabar galiojančių šios srities dokumentų svarbiausi yra:
- Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, priimta 1948 m. JT Generalinėje
asamblėjoje.
- 1950 m Europos žmogaus teisių konvencija.
- 1969 m. Amerikos žmogaus teisių konvencija.
- 1981 m. Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija.
- 1966 m. Tarptautiniai žmogaus teisių paktai.
- 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija.
Apie pagrindinius tarptautinės humanitarinės teisės dokumentus žr. 4 klausimą.
ŽMOGAUS TEISIŲ KERTINIS AKMUO
Tarptautiniuose žmogaus teisų dokumentuose yra nuostatos, suteikiančios valstybėms galių, iškilus dideliam pavojui jų visuomenei, suspenduoti tuose teisės dokumentuose reglamentuojamas teises. Išimtis yra taikoma tik kai kurioms pagrindinėms teisėms, kurių yra privalu laikytis visais atvejais ir kurios yra minimos kiekviename tarptautiniame žmogaus teisių dokumente; nuo kurių niekada negalima atleisti, nesvarbu, kokia sutartis jas sąlygoja. Konkrečiai tai yra teisė j gyvybę, draudimas kankinti ir nežmoniškai bausti arba kitaip panašiai elgtis, pavergti ar jmti j vergovę, bei teisėtumo principas ir atgalinio teisės negaliojimo principas. Šios pagrindinės teisės, kurių valstybės privalo laikytis bet kokiomis aplinkybėmis - net konflikto arba neramumų metu, yra žinomos, kaip žmogaus teisių kertinis akmuo.
S„LYČIO TAŠKAI
Kadangi humanitarinė teisė yra taikoma aiškiai išskirtinėmis ginkluotų konfliktų situacijomis, žmogaus teisių, kurių valstybės visada privalo laikytis bet kokiomis aplinkybėmis (t.y. kertinio akmens), turinys sutampa su pagrindinėmis teisinėmis garantijomis, kurias reglamentuoja humanitarinė teisė, draudžianti, pavyzdžiui, kankinti ir vykdyti sumarines egzekucijas (žr. l protokolo 21 straipsnį ir 75 straipsnį ir II protokolo 6 straipsnį).
AR TARPTAUTINĖ HUMANITARINE TEISE TAIKOMA JUNGTINIŲ TAUTŲ ARBA PAGAL JT MANDAT„ VYKDOMŲ TAIKOS PALAIKYMO IR TAIKOS ĮVEDIMO OPERACIJŲ METU
Humanitarinė teisė yra taikoma tuomet, kai karinių dalinių nariai, veikiantys Jungtinių Tautų vardu arba Jungtinių Tautų įgalioti, naudoja jėgą - arba gali naudoti jėgą - prieš organizuotas karines pajėgas.
Susitarimas dėl taikos palaikymo operacijų, kurį Jungtinės Tautos sudaro su kiekviena valstybe nare, j kurią kreipiamasi su prašymu skirti savo dalinius, lemia, kad yra privaloma laikytis tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių karinio personalo elgesį, ir tarptautinės humanitarinės teisės principų. Valstybės, kurios siunčia savo dalinius privalo užtikrinti, kad jų dalinių karinis personalas yra susipažinęs su šiomis sutartimis. Valstybių įstatymai ir sutarčių įgyvendinimo instrukcijos taip pat turi būti taikomos.
SKIRTUMAS IR APIBŪDINIMAS
Taikos palaikymo operacijų tikslas, kurį reglamentuoja Jungtinių Tautų įstatų VI skyrius, yra užtikrinti ugnies nutraukimo, susitarimo ir demarkacinių linijų laikymąsi irsudaryti dalinių išvedimo sutartis. Per pastaruosius kelerius metus operacijų mastai labai išsiplėtė ir dabarkartu su kitais uždaviniais yra vykdoma rinkimų priežiūra, teikimą humanitarinė pagalba, nacionalinio susitaikymo pagalba, įgaliojimai naudoti jėgą suteikiami tikteisėtos gynybos atvejais. Tokios operacijos vyksta šalių susitarimu.
Taikos įvedimo operacijas, kurias reglamentuoja įstatų VII skyrius, įgyvendina Jungtinių Tautų pajėgos arba valstybės, valstybių grupės arba regioninės organizacijos suinteresuotos valstybės kvietimu arba Saugumo tarybai suteikus šios veiklos įgaliojimus. Tokios pajėgos atlieka kovinę misiją ir yra įgaliotos imtis priverstinių priemonių įgyvendinti savo mandatą. Tokiu atveju dalyvaujančių šalių pritarimo nereikia.
Skirtumas tarp taikos palaikymo ir taikos įvedimo operacijų dabar nuolat mažėja.
TRKK - THT - JT
Vadovaudamasis savo mandatu „dirbti tarptautinės humanitarinės teisės, taikomos ginkluotuose konfliktuose, supratimo ir informacijos skleidimo labui bei toliau ją plėtoti", TRKK svarsto tarptautinės humanitarinės teisės taikymo taikos palaikymo ir taikos įvedimo daliniams klausimą. Labai svarbu išsiaiškinti šį klausimą, kadangi tokie kariniai daliniai vis dažniau įsikiša ypatingo smurto situacijomis, kuriomis jiems tenka griebtis karinės jėgos.
Dėl to TRKK organizavo ekspertų susitikimus siekdamas išsiaiškinti, kaip tarptautinė humanitarinė teisė (THT) gali būti taikoma JT daliniams, kurie paklūsta ir yra kontroliuojami JT, kai ginkluotų konfliktų metu jie aktyviai dalyvauja kaip kariaujančios jėgos. Savo ruožtu JT mano, kad tik THT principai ir dvasia gali būti taikoma šiems daliniams. Ekspertai suformulavo projektines gaires, kuriose nurodyti šie principai ir dvasia, kurią JT įsipareigojo gerbti taikos palaikymo ir taikos įvedimo operacijų metu visuomet, kai yra suteikiami įgaliojimai naudoti jėgą, pagrįsti teisėta gynyba arba jeigu jie vykdomi pagal specialų Saugumo tarybos mandatą.
Reikia pabrėžti, kad „mėlynieji šalmai" pagal valstybių įstatymus privalo gerbti THT dokumentus, kurie yra privalomi jų kilmės šalims. Pažeidę įstatymą, jie rizikuoja būti nubausti savo valstybių teismų.
TRKK prezidentas ir Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Diplomatinėje konferencijoje 1997metų gruodį Otavoje. Būtent šioje konferencijoje buvo pasirašyta sutartis, draudžianti naudoti priešpėstines minas.