Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumažinimo
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 23-4-2012
Teisininkas Irmantas Jadzevičius
Advokatų profesinė bendrija „Bagdanskis iLAW“
info@ilawfirm.lt; www.ilawfirm.lt
Publikuota APB „Bagdanskis iLAW“ naujienlaiškyje „Darbo teisės naujienos“ 2011 m. lapkritis. 
Jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 3-4 dalis).
Taigi, už darbuotojo neteisėtą atleidimą iš darbo darbdaviui taikytinas reikalavimas išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį. Tokio reikalavimo paskirtis – kompensuoti negautas lėšas darbuotojui, kuris buvo atleistas neteisėtai. Ilgą laiką teismai formavo praktiką, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį negali būti mažinamas ir turi būti priteisiamas darbuotojams pilna DK 297 str. numatyta apimtimi.
Pagal naujausią Lietuvos teismų praktiką, teismai, vadovaudamiesi DK 2 ir 35 straipsniais bei proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, esant atitinkamoms svarbioms aplinkybėms, pagrindžiančioms vidutinio darbo užmokesčio mažinimo būtinumą, šią sumą ėmėsi mažinti.
Aptariama kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Teismų praktikoje akcentuojama, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, kaip antai, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 21 d. nutartyje D. G. v. A. V. individuali įmonė byloje Nr. 3K-3-545/2010, nustatė, kad atsakovas yra nedidelė įmonė, kuri per 2007 m. patyrė 3639 Lt nuostolį, taip pat kad individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonės savininkės turto, į kurį, nesant pakankamai individualios įmonės turto, gali būti nukreipiamas priteistų sumų išieškojimas, įmonės savininkės turtinė padėtis, darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykis laikytinos aplinkybėmis nagrinėjamoje byloje, dėl kurių mažintina priteista darbuotojos naudai vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką. Priteistina suma už priverstinę pravaikštą mažintina vienu trečdaliu, tai pripažintina pakankama pagal atsakovo individualios įmonės ir jos savininkės padėtį kompensacija ieškovei už priverstinės pravaikštos laikotarpį.
Kriterijai, į kuriuos teismai atsižvelgia spręsdami klausimą dėl kompensacijos mažinimo:
* kompensacijos dydžio proporcingumas pažeidimo sunkumui ir darbuotojo patirtiems netekimams (proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams);
* ar sankcija darbdaviui yra adekvati teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama;
* darbuotojo dirbto laiko ir priverstinės pravaikštos laiko santykis;
* ar darbdaviui skiriama sankcija nepadarys žalos kitų asmenų interesams (kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai);
* darbdavio finansinė padėtis;
* kitos aplinkybės.
Informacija parengta pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį c.b. Nr. 3K-3-545/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį c.b. 3K-3-365/2010; Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės mėn. 25 d. nutartį c. b. Nr. 2A-349-524/2011.
|
747: Svečiai
