Sveikata – didžiausias mūsų turtas, į kurį kėsintis savo aktyviais veiksmais ar pasyvumu, esant pareigai veikti, nevalia. Vis gi, spartėjant gyvenimo tempams, kaip ir visose gyvenimo srityse, taip ir medicinoje, kaskart vis daugiau sulaukiama nusiskundimų dėl minėtoje srityje teikiamų paslaugų kokybės. Viena vertus, gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais bei pripažintą teisę jas taikyti, todėl šios profesijos asmeniui keliami griežtesni reikalavimai. Kita vertus, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia suabsoliutinti gydytojo profesinės atsakomybės, o joje galiojantis principas "iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma" reikalauja įvertinti, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis jam suteikė. Vadinasi, tam, kad būtų pasiekta asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, kiekvienu konkrečiu atveju kiekvienas iš mūsų įpareigotas elgtis įvertinus visas aplinkybes, galinčias įtakoti laukiamą ar siekiamą rezultatą, pasirinkti optimaliausią sprendimą, dėti didžiausias pastangas jam pasiekti.

Savo interesus žmogus gali ginti tik įstatymo nurodytu pagrindu bei būdais. Teisinėje sistemoje egzistuoja reikalavimas elgtis apdairiai bei rūpestingai, domėtis savo teisėmis ir jų apsaugos būdais. Dažniausiai pats nežinojimas iš mūsų atima priemones, kurių pagalba galėjome ar vis dar tebegalime apsiginti. 2009 m. lapkričio 19 d. buvo priimtas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuris, kaip jame pačiame nurodoma, įsigalios 2010 m. kovo 1 d. Vadinasi, būtent nuo įsigaliojimo dienos pacientai, kuriems nuo nurodytos datos bus suteiktos netinkamos kokybės medicininės paslaugos, norėdami išsireikalauti žalos atlyginimo, turės remtis aktualia įstatymo redakcija.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad teismų praktika, jų išaiškinimai, atitinkamas teisės normų interpretavimas, jo kryptingumas, vyraujančios tendencijos - pagrindas, kuriuo ginant savo pažeistas teises ne tik patartina, bet ir būtina vadovautis.

Siekiant suteikti informacijos, kurios dėka kiekvienam iš mūsų taptų lengviau prieinamas apsaugos bei gynybos mechanizmas, stengsiuosi pateikti esminius akcentus-orientyrus, kurie reikalaujant to, kas teisėtai priklauso, įgalintų laiku ir tinkamai kreiptis pagalbos.

Pagal 2010 m. kovo 1 d. įsigaliosiantį Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo pakeitimo įstatymą, pacientas - asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, turi teisę:

• į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. prieinamas, saugias, veiksmingas sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugas, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami;

• pasirinkti sveikatos priežiūros įstaigą ir sveikatos priežiūros specialistą;

• į informaciją;

• nežinoti;

• susipažinti su įrašais savo medicinos dokumentuose;

• į privataus gyvenimo neliečiamumą;

• į anoniminę sveikatos priežiūrą;

• dalyvauti/nedalyvauti biomedicininiuose tyrimuose ir mokymo procese;

• žalos atlyginimą.

Paciento pareigos:

• pasirašytinai susipažinti su sveikatos priežiūros įstaigos dokumentais ir vykdyti juose nurodytas pareigas;

• rūpintis savo sveikata, sąžiningai naudotis savo teisėmis, jomis nepiktnaudžiauti, bendradarbiauti su sveikatos priežiūros įstaigos specialistais ir darbuotojais (pvz. jei ligonis piktnaudžiauja alkoholiu, rūko ar turi kitų žalingų sveikatai įpročių, tai negalima kaltinti gydytojo, kad šis neišgydo lėtinių ligų, kurias išprovokavo pats ligonis, nesirūpindamas savo sveikata);

• pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, išskyrus būtinosios sveikatos priežiūros atvejus;

• teikti specialistams reikalingą informaciją;

• sutikimą ar atsisakymą dėl sveikatos priežiūros paslaugų patvirtinti raštu (tinkamai pasirašytas paciento sutikimas preziumuoja, kad jis yra gavęs visapusišką ir pakankamą informaciją);

• vykdyti sveikatos priežiūros specialistų paskyrimus ir rekomendacijas arba atsisakyti paskirtų sveikatos priežiūros paslaugų; informuoti juos apie nukrypimus nustatyto režimo, dėl kurio jis davė sutikimą.

• elgtis pagarbiai ir deramai (netinkamai besielgiančio paciento gydytojas neturi teisės negydyti, tačiau žalos padarymo atveju teismas galės atsižvelgti į nukentėjusiojo elgesį, galėjusį prisidėti prie žalos savo sveikatai padarymo ar jos padidinimo).

Pacientas teises įgyja, pareigas prisiima ir jas įgyvendina pats arba per savo atstovus, kurie, veikdami atstovaujamojo vardu ir jo interesais, privalo pateikti savo įgaliojimus patvirtinančius dokumentus. Naujajame įstatymo projekte yra numatyta, kad vaikai nuo 16 metų dėl jiems skiriamo gydymo gali priimti sprendimus savarankiškai arba patys paskirti savo atstovą (sveikatos sistemoje vaiku laikomas žmogus iki 16 metų). Neveiksniam asmeniui atstovauja teismo paskirtas globėjas. Esant ribotam veiksnumui, asmuo gali savarankiškai veikti tik tokia apimtimi, kuriai jo teisės nėra apribotos. Pacientui, sulaukusiam 16 metų suteikiama galimybė pasirinkti atstovą pagal pavedimą, tačiau tai privalo būti patvirtinta notaro arba pasirašytinai numatyta medicinos dokumentuose. Pacientui iki 16 metų atstovauja įstatyminiai atstovai, t.y. vienas iš tėvų, įtėvių, globėjas, rūpintojas. Jeigu nepilnamečiui paskirta institucinė globa – atstovauja atsakingų įstaigų paskirti asmenys. Įstatyminiu atstovu pripažįstamas ir pilnamečio, nesugebančio protingai vertinti savo interesų sutuoktinis, sugyventinis, jų nesant- vienas iš tėvų, įtėvių ar pilnamečių vaikų (išskyrus atvejus, kai šie asmenys atstovavimo atsisako, pacientas paskiria atstovą pagal pavedimą ar jam nustatoma globa).

Asmuo, kuris naudojosi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, manydamas, kad buvo pažeistos jo teisės ir dėl to siekdamas žalos atlyginimo, privalo laikytis įstatyme įtvirtintų procedūrinių reikalavimų, kurių nežinojimas, ar jų nesilaikymas gali užkirsti kelią į siekiamą gauti kompensaciją.

• Pirmas žingsnis – skundo (rašytinio kreipimosi, kuriame nurodomos pažeistos teisės, ar teisėti interesai bei reikalavimai kilusiai žalai atlyginti) sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje jo manymu, buvo pažeistos jo teisės, pateikimas. Vadinasi, pretenzijas pacientas turi teisę reikšti ne konkrečiam gydytojui, bet įstaigai. Tai privalu padaryti ne vėliau kaip per vienerius metus nuo sužinojimo apie pažeidimą. Konstatavus pakankamai svarias aplinkybes terminas gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo teisių pažeidimo dienos. Skundas nagrinėjimas dvidešimties dienų laikotarpyje.

• Antras žingsni – sveikatos priežiūros įstaigos vadovui atsisakius atlyginti žalą pacientas įgyja teisę su pareiškimu, laikantis jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų, kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija, nagrinėjanti ginčus dėl pacientams padarytos žalos atlyginimo nustatymo. Komisija turtinės ir neturtinės žalos dydį nustato pagal paciento pareiškimą, todėl pareiškime būtina nurodyti kokio dydžio žalą, išreikštą pinigais, asmuo patyrė. Komisija nagrinėja tik tokius reikalavimus, kurie paremti po 2005 m. sausio 1 d. kilusios žalos faktu. Ginčai, kurie yra kilę iš civilinės atsakomybės draudimo santykių, į komisijos kompetenciją nepatenka. Pareiškimas komisijoje turi būti išnagrinėti ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo jo gavimo dienos. Dėl objektyvių aplinkybių terminas gali būti pratęstas, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams. Komisijos sprendimas sveikatos priežiūros įstaigai, pacientui, ar kitiems asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą, yra privalomas.

• Trečias žingsnis (paskutinės pakopos teisių gynimo instancija) – teismas. Vis gi, nesutinkant su komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo jo priėmimo abiem šalims suteikta teisė kreiptis į teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės (sprendimo priėmimo metu nedalyvavusiems asmenims terminas pradedamas skaičiuoti nuo jų sužinojo apie sprendimą dienos). Esant pagrindo manyti, kad pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą nesilaikydamas procesinių taisyklių reikalavimų, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė esmines faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, reikšmingus teisingam bylos išsprendimui, netinkamai juos įvertino, nenustatė reikšmingų bylos aplinkybių, nepagrįstais motyvais priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, galima apeliacijos ir kasacijos instancijos.

Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybei kilti būtinos sąlygos:

• gydytojų veiksmų, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, neteisėtumas (LR CK 6.246 str.). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui. Pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Gydytojų veiksmai vertinami ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Taigi, neteisėtiems gydytojo veiksmams konstatuoti pakanka įrodyti bet kokį neatidumą, nerūpestingumą, nepakankamą profesinės pareigos atlikimą, profesinės etikos taisyklių pažeidimą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2001-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Lelijona Marija Sandienė v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140; LAT CBS teisėjų kolegijos 2003-03-31 nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. VU Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-438/2003; LAT CBS teisėjų kolegijos 2003-12-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Romualdas Velička ir Danguolė Lionė Veličkienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, VĮ Kauno klinikinė infekcinė ligoninė, Sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-1180/2003; LAT CBS teisėjų kolegijos 2004-12-18 nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004; LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-04-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Audrius Daukantas ir Audronė Daukantienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005; LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-478/2008; LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-408/2009);

• padaryta žala (LR CK 6.249 str.). Jeigu žalos fakto nenustatoma - civilinė atsakomybė netaikoma

1. Turtinė žala turi būti pagrįsta prie pareiškimo pridėtais dokumentais. Tai gali būti sąskaitos-faktūros, kasos aparato kvitai, gydymo, reabilitacijos kaštai bei kitos svarbios išlaidos (pvz. kelionės iki medicinos įstaigos, nedarbingumo periodu neuždirbti pinigai);

2. Neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, gero vardo praradimas ir panašiai, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str.). Jos atlyginimo paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas teisių gynimo būdas, kuris egzistuoja, nepriklausomai nuo to, ar neteisėtų veiksmų sekoje atsirado turtinė žala. Iš neturtinės žalos prigimties kyla nebuvimas galimybės jos tiksliai apibrėžti, apčiuopti, o kartu ir grąžinti asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Tačiau, kartu vienintelis tinkamas neturtinės žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias - įvertinti ją pinigais. Neturtinės žalos įvertinimas pinigais nereiškia asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo ir pan. kainos. Tiesiog nėra mokslinio metodo, formulės, kaip nustatyti ir įvertinti neturtinę žalą. Tokie kriterijai kaip žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai turi būti vertinama bendrame kontekste (LAT CBS teisėjų kolegijos 2003-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje N. Ž. v. UAB “Vilniaus troleibusai”, ADB “Preventa”, bylos Nr. 3K-3-371/2003; LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-04-18 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005; LAT CBS teisėjų kolegijos 2007-11-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2007);
   

• žalą padariusio asmens kaltė (LR CK 6.248 str.). Gydytojo profesijai būdinga tai, kad ji yra susijusi su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims, dėl to jų civilinę atsakomybę gali lemti bet kuri, net ir pati lengviausia kaltės forma, t.y. bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. Sprendžiant klausimą, ar yra kaltė, vadovaujamasi protingumo, rūpestingumo, atidumo, maksimalių pastangų kriterijais, pagal kuriuos vertinamas žalą padariusio asmens elgesys (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999-09-27 nutartis, priimta civilinėje byloje L. K v. D. J., bylos Nr. 3K-3-398/1999; LAT CBS teisėjų kolegijos 2001-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Lelijona Marija Sandienė v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140; LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-04-25 nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. ir A. D. v. VŠĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005; LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-478/2008);

• priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (LR CK 6.247 str.). Nustačius, kad medicinos įstaigos darbuotojų veiksmai neatitiko padidinto rūpestingumo ir dėmesingumo standarto, taikomo profesionalams, t. y. nebuvo suteiktos tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos, nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių išvengti neigiamų padarinių, konstatuotinas faktinio ir teisinio priežastinio ryšio tarp paciento patirtos žalos ir medicinos įstaigos neteisėtų veiksmų buvimas (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-03-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Julita Raudonienė ir Zigfridas Raudonis v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-206/2005; LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-478/2008; LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-10-13 nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-408/2009);

Pacientas, pareikšdamas ieškinį medicinos įstaigai dėl jos darbuotojų atliktų netinkamų veiksmų, vadovaujantis CPK 178 str. turi įrodyti pareigos teikti kvalifikuotą ir rūpestingą pagalbą pažeidimą, žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp gydytojo nerūpestingumo ir padarytos žalos (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-04-25 nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. ir A. D. v. VŠĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005). Kaip rodo praktika, svarią įrodomąją vertę turi Valstybinės medicininio audito inspekcijos ataskaitos, ekspertų išvados, medicininių dokumentų įrašai, taip pat atsižvelgiama į liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus bei kita. Įrodymų vertinimas grindžiamas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu pateiktų aplinkybių viseto išnagrinėjimu bei vadovaujantis tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, didesnė įrodomoji galia suteikiama tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kaltė, sprendžiant gydytojo atsakomybės klausimą, preziumuojama, todėl tol, kol ši prezumpcija nėra paneigta, jos įrodinėti nereikia (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-478/2008).

Noriu atkreipti dėmesį, kad naujojoje įstatymo redakcijoje nurodoma, jog pažeidus paciento teises ir dėl to kilus turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo prievolei, subjektų ratas, kuris gali reikšti prašymą žalai atlyginti, apibrėžiamas nėra. Tokiu būdu, galima daryti pagrįstas išvadas, kad vertinamasis kriterijus atiduodamas į atitinkamų institucijų rankas.

Siekiant garantuoti pacientų žalos atlyginimo mechanizmo veiksmingumą sveikatos priežiūros įstaigoms numatytas civilinės atsakomybės privalomasis ir (ar) savanoriškasis draudimas. Šiuo metu minimali draudimo suma kiekvienam draudiminiam įvykiui yra 50 000 Lt. Naujojoje įstatymo redakcijoje minimalią draudimo sumą vienam ir visiem draudžiamiesiems įvykiams per vienus draudimo sutarties galiojimo metus pavesta nustatyti Vyriausybei (jos pavedimu - įgaliotai institucija). Poįstatyminiu reglamentavimu pagrįstas minėtųjų santykių reguliavimas turėtų pasižymėti didesniu lankstumu, dėl to kur kas labiau prisitaikyti prie valstybės bei jos gyventojų ekonominės bei socialinės padėties. Siekiant dar labiau apsaugoti pacientų teises nustatyta, kad draudimo išmokai esant nepakankamai pilnam konstatuotos žalos atlyginimui, skirtumas išmokamas atsakingosios sveikatos priežiūros įstaigos sąskaita. Kita vertus, mėginant pasiekti abiejų šalių interesų pusiausvyrą, jei dėl tokio pobūdžio išmokų įstaiga bankrutuotų, prievolei įvykdyti jai suteikta galimybė sulaukti pagalbos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto rezervo.

Taigi, lyginant dabartinę ir netolimoje ateityje įsigaliosiančią įstatymo redakcijas, akivaizdu, kad naujajame variante kur kas išsamiau, labiau koncentruotai apibrėžiamos ne tik pacientų teisės, bet ir pareigos. Ne viena naujai suformuota sąvoka, abiem šalim naudingų straipsnių įtraukimas bei koregavimas buvusiųjų - įstatymo leidėjo suvokimo, kokios didelės svarbos yra veiksmingo asmens teisių apsaugos mechanizmo užtikrintinumas, rezultatas . Aiškiai reglamentuoti atstovavimo santykiai, paciento informavimo ir sutikimo gavimo procedūra, patobulinti reikalavimai privalomajam draudimui – rodo pažangą, siekiant kuo efektyviau palaikyti balansą tarp pacientų bei medicinos paslaugas teikiančių įstaigų, jų darbuotojų – gydytojų. Vis gi, naujoji įstatymo redakcija vargu ar pateisino visus lūkesčius, kurie buvo suinvestuoti tinkamiausiam jos variantui surasti. Po ilgų įstatymo projekto rengimo darbo grupės narių svarstymų, neturtinės žalos dydžio ribojimas numatytas nebuvo. Tiek galiojantys teisės aktai, tiek teismų praktika laikosi nuostatos, jog moralinės žalos dydžio riboti negalima, dėl to jos pagrįstumo vertinimas priklauso išimtinei teismo kompetencijai. Žalos atlyginimo be kaltės modelis, kai žala pacientui atlyginama be teismo sprendimo, jeigu, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, jos nebuvo mediciniškai pagrįstos, o paciento sužalojimo buvo galima išvengti, pritarimo taip pat nesusilaukė. Priimtas nebuvo ir pasiūlymas panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, o vietoje jos įsteigti Pacientų teisių kontrolieriaus įstaigą, kuri nagrinėtų skundus, nesusijusius su materialinės ar moralinės žalos atlyginimu, tokiu būdu galėtų vykdyti pacientų teisių pažeidimo prevenciją (kaip žinia, šiuo metu nėra kam tuo rūpintis). Kaip rodo praktika, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos veiklą vargu ar galima vertinti kaip efektyvią. Priešingai, visuomeniniais pagrindais veikianti institucijai faktiškai yra neveiksni, nes žmonėm, kreipusis į ją dėl žalos atlyginimo, galiausiai vis tiek tenka kreiptis į teismą (kaip minėta, komisija yra privaloma ikiteisminė institucija, todėl tik pirmiau kreipusis į ją suteikiama teisė kreiptis į teismą). Ir nors naujoje įstatymo redakcijoje, priešingai nei dabartinėje, Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai nėra numatytas “primygtinas reikalavimas” neturtinės žalos atveju neviršyti 50 MMA žalos atlyginimui skirtos išmokos, vis gi, susiklosčiusios praktikos įtakoje komisijos sprendimu neturtinės žalos atlyginimo suma, labai abejotina, ar viršys nurodytąsias “lubas”. Vadinasi, pacientas, kurio prerogatyvai paliktas jam padarytos neturtinės žalos įvertinimo dydis, būdamas įsitikinęs, kad jam kilusi neturtinė žala yra kur kas didesnė, bus ir toliau priverstas papildomai eikvoti tiek savo, tiek valstybės lėšas bei laiką.

Pabaigai norėčiau atkeipti dėmesį į keletą ypatingai praktikoje naudingų teiginių (akcentų), kuriuos pritaikius konkrečiam kazusui, galimybė apginti pažeistas teises tampa kur kas labiau tikėtina:

• prievolė, atsiradusi tarp gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos) ir paciento, pasibaigia tik tinkamai ją įvykdžius, t.y baigus gydymo kursą. Ji nepasibaigia atlikus vieną iš sudedamųjų numatytos ar privalomos sekos veiksmų. Pareiga rūpintis pacientu nepasibaigia jam išvykus ir iš ligoninės. Gydytojas privalo domėtis tolimesne paciento būkle, o kilus komplikacijoms - operatyviai bei kvalifikuotai reaguoti į jo nusiskundimus (ypatingai būdinga operacijų bei pooperacinių laikotarpių atžvilgiu) (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-03-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Julita Raudonienė ir Zigfridas Raudonis v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika, bylos Nr. 3K-3-206/2005);

• pacientas turi teisę į informaciją apie savo sveikatos būklę, ligos diagnozę, medicininio tyrimo duomenis, gydymo metodus ir gydymo prognozę. Informuodamas apie gydymą, gydytojas turi paaiškinti pacientui gydymo eigą, galimus gydymo rezultatus, informacija pacientui turi būti pateikta atsižvelgiant į jo amžių ir sveikatos būklę, jam suprantama forma, paaiškinant specialius medicinos terminus. Paciento sutikimas vienokiam ar kitokia gydymui yra gynybos pagrindas tik tada, kai pacientas absoliučiai tiksliai buvo informuotas apie numatomus gydymo metodus, priemones, galimus neigiamus gydymo padarinius. Netgi esant paciento sutikimui, gydytojas gali būti pripažintas kaltu, jeigu išsamiai paciento neinformavo apie šiam siūlomo gydymo metodus, priemones, padarinius ir tokiu būdu pažeidė savo profesinę pareigą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. v. VšĮ Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centras, bylos Nr. 2A-512/2009);

• ligos sudėtingumas ar medicinos priežiūros teikimo priemonių nepakankamumas nėra laikomas pagrindu atsakomybei šalinti. Gydymas pagal sveikatos priežiūros priimtinumui keliamus reikalavimus, t.y. užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugos ir medicinos mokslo pasiekimų atitiktį, tinkamų buitinių sąlygų bei slaugos kokybę, turi būti pacientui garantuojamas (LAT CBS teisėjų kolegijos 2003-12-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Romualdas Velička ir Danguolė Lionė Veličkienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, VĮ Kauno klinikinė infekcinė ligoninė, Sveikatos apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-1180/2003;

• kilus abejonių dėl atliktos ekspertizės pagrįstumo, dėl to atliekant pakartotinį tyrimą negali būti skiriami ekspertai, kurie jau yra dalyvavę ankstesnės ekspertizės procese. Tik tokiu būdu galima išvengti šališkumo ir neobjektyvumo (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-10-14 nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika Nr. 3K-3-478/2008);

• aplinkybė, jog pacientui tinkamai nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, ne visada reiškia, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą įgijo ir jo artimieji. Kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtiniais atvejais, t.y. patyrus nepaprastai didelių išgyvenimų, susijusių su nukentėjusiojo sužalojimu. Sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo artimiesiems priimamas egzistavusių aplinkybių visumos kontekste, t.y. įvertinus ligos ar negalavimo priežastis, eigą, galimybę laiku diagnozuoti, teiktų paslaugų pobūdį, jų pasekmes, trukmę, intensyvumą , pačio paciento elgesį ir t.t. (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-04-18 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005; LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-04-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Audrius Daukantas ir Audronė Daukantienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-222/2005; LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. v. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninė, bylos Nr. 3K-3-92/2009);

• tik pats pacientas turi teisę priimti sprendimus dėl savo gydymo, todėl remiantis asmens autonomijos principu gydymas be jo sutikimo yra neteisėtas. Sutikimas pripažįstamas teisėtu, jei jo gavimo momentu pacientui ar jo atstovui buvo suteikta visapusiškai išsami informacija apie siūlomų gydymo metodų esmę, pobūdį, alternatyvių gydymo metodų galimybę ir pan. Asmens sutikimo nebuvimas galima tik išimtiniais ir įstatyme numatytais atvejais, pavyzdžiui, kai medicinos pagalba teikiama būtinojo reikalingumo atveju (avarijos, nelaimingo atsitikimo ir pan.) ir yra būtina gelbėti paciento gyvybę, o šis dėl savo sveikatos būklės nepajėgia išreikšti valios. Būtinajai medicinos pagalbai priskiriami atvejai, kai medicinos pagalba, siekiant išsaugoti žmogaus gyvybę, teikiama nedelsiant ir neatidėliojant, pavyzdžiui, avarijos, kitokio nelaimingo atsitikimo vietoje ar skubai atgabenus asmenį į gydymo įstaigą iš avarijos ar kitokio nelaimingo atsitikimo vietos, kai asmuo dėl sunkių sužalojimų yra be sąmonės, todėl nei jo, nei jo atstovų pagal įstatymą sutikimo neįmanoma gauti (LAT CBS teisėjų kolegijos 2005-03-30 nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. ir Z. R. v. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005);

• asmens sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis, todėl skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimas tam, kad publikacija įgytų sensacingą atspalvį, yra kvalifikuojamas kaip neteisėto ir nepagrįsto visuomenės intereso patenkinimas, už kurį taikoma atsakomybė (LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir V. Š. v. atsakovui UAB (duomenys neskelbtini,) bylos Nr. 3K-7-2/2008);

• gydytojai konfidencialią informaciją apie ligonį gali teikti tik esant raštiškam jo paties ar jo artimų giminaičių pasirašytam ir notaro patvirtintam dokumentui. Telefonu jokia informacija, išskyrus patvirtinimą, kad žmogus paguldytas į ligoninę, niekam apie paciento sveikatos būklę negali būti teikiama.

Bet kokiu atveju, kilusios žalos atlyginimo išsireikalavimas, pasitelkus kvalifikuoto teisininko pagalbą, kur kas labiau įmanomas. Dėl to, esant poreikiui ir galimybei, rekomenduotina nedelsiant kreiptis į profesionalą, kuris, išmanydamas savo darbą, galėtų optimaliai atstovauti Jūsų interesus.