|
|
|
TeisesGidas.lt portalas talpinamų bylų atžvilgiu yra tik informacijos perdavėjas, bet ne jos autorius. Šios bylos pirminis šaltinis yra lat.lt. Atsižvelgiant į vartotojų prašymus bylos filtruojamos (neviešinant vardų ir (ar) pavardžių), todėl išviešintos bylos tekstas gali skirtis nuo originalios bylos.
Jeigu norite sužinoti ar asmuo yra teistas, spauskite čia .
Vartotojai pastebėję, kad Portale naudojama informacija pažeidžia Jų autorines ar gretutines teises, turi nedelsiant susisiekti su svetainės Administracija admin@teisesgidas.lt .
Svetainės ir Forumo www.TeisesGidas.lt pateikiamoje medžiagoje gali būti techninių netikslumų ar tipografijos klaidų. Būsime dėkingi jei informuosite apie Jūsų pastebėtus netikslumus. Administracija gali daryti pakeitimus ar pataisas bet kuriuo metu.
TEISINĖS PASLAUGOS Rengiame ieškinius, atsiliepimus, pareiškimus, prašymus internetu. Kaina nuo 26,07 € (90 litų). www.valetudogrupe.lt Vieša teismų sprendimų paieška LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖJŲ SENATO NUTARIMAS Nr APŽVALGA Įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant įvaikinimo bylas apibendrinimo apžvalga 1993 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. I–275 ,,Dėl Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso pakeitimo” buvo pakeistas Santuokos ir šeimos kodekso keturioliktasis skirsnis, reglamentuojantis įvaikinimą. Šiuo pakeitimu Lietuvoje buvo įteisintas tarptautinis įvaikinimas, o prašymų įvaikinti nagrinėjimas perduotas teismams. Įvaikinimą šalies viduje pagal dabar galiojančius procesinius įstatymus sprendžia apylinkės teismai, o užsieniečių prašymams įvaikinti – Vilniaus apygardos teismas (rūšinis teismingumas). Apibendrinimo tikslas – nustatyti, kaip teismai taikė praktikoje SŠK keturioliktojo skirsnio nuostatas, kokių iškilo neaiškumų, kaip pakito prašymų įvaikinti nagrinėjimas Lietuvos Respublikai pripažinus tarptautinės teisės normas, reguliuojančias vaiko įvaikinimą jo kilmės ir kitoje šalyje, kokius įstatymų pažeidimus ir klaidas dažniausiai darė teismai, kas jas nulėmė ir kaip turėtų būti formuojama teismų praktika. Apibendrinimo apimtis. Apibendrinta: 1997 m. apylinkės teismuose išnagrinėtų 216 bylų, Vilniaus apygardos teisme – 113 bylų; 1998 m. apylinkės teismuose išnagrinėtos 228 bylos, Vilniaus apygardos teisme – 110 bylų; 1999 metais – 39 bylos, išnagrinėtos per pirmąjį pusmetį Vilniaus apygardos teisme. Vilniaus apygardos teisme 9 bylos su užsieniečių prašymais įvaikinti buvo nutrauktos, 3 prašymai palikti nenagrinėti, kitus prašymus, gautus nuo 1997 metų iki 1999 metų II pusmečio, teismas patenkino. Vilniaus apygardos teismo bylose apeliacinių ar kasacinių skundų nebuvo gauta. Apylinkės teismuose išnagrinėti Lietuvoje gyvenančių asmenų prašymai įvaikinti iš apibendrintų 444 bylų 5 bylose buvo atmesti, 3 bylos su šiais prašymais nutrauktos ir vienas prašymas paliktas nenagrinėtas, kitose bylose prašymai patenkinti. Per 1997–1998 metų laikotarpį dėl apylinkės teismo sprendimų buvo paduotas vienas apeliacinis skundas ir vienas kasacinis skundas. Panevėžio ir Kauno apygardų teismai gautus skundus atmetė. Iš apylinkės teisme patenkintų prašymų – du trečdaliai prašymų, kuriuose prašoma įvaikinti sutuoktinio vaiką. Lietuvoje per tą patį laikotarpį įvaikinta žymiai mažiau vaikų nei į kitas šalis. Bendrosios pastabos. Peržiūrėjus pareikalautas bylas matyti, kad teismų praktika šios kategorijos bylose nevienoda. Šios kategorijos bylų problematiškumą rodo tai, kad dauguma prašymų įvaikinti patenkinami, sprendimai neskundžiami ir neperžiūrimi nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Vaikų teisių apsaugos tarnybos, įpareigotos įvaikinimo bylose atstovauti valstybę ir ginti vaikų interesus, neskundžia teismų sprendimų, kurie priimti nesilaikant ar netinkamai taikant materialinės ir proceso teisės normas. Teismai priima nagrinėti prašymus įvaikinti nepatikrinę, ar iki teismo įvykdytos įvaikinimo procedūros. Nagrinėdami prašymus įvaikinti teismai netaiko tarptautinės teisės normų, kurios reglamentuoja įvaikinimo klausimus įvaikinant šalies viduje ir į kitas valstybes. Teisės normų taikymas Nagrinėdami prašymus įvaikinti, teismai turi vadovautis: Lietuvos Respublikos Konstitucija; Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso keturioliktuoju skirsniu (1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII–1482). Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 108, 109, 112, 113, 132 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. VIII–1482 naujai reglamentavo kai kuriuos įvaikinimui keliamus reikalavimus, ir nors dėl naujų įstatymų normų taikymo dar nėra teisminės praktikos, Senatas pripažino esant reikalinga atkreipti teismų dėmesį į šių pakeitimų esmę. N-jasis įstatymas paliko galioti senąsias įvaikinimo procedūras, tačiau sugriežtino reikalavimus tarptautiniam įvaikinimui; 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu Nr. I–1234 (Žinios, 1996 m. , Nr. 33–807); 1998 m. kovo 24 d. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymu Nr. VIII–674 (Žinios, 1998 m. , Nr. 35–933); 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu Nr. I–2072 (Žinios, 1991 m. , Nr. 36–977); 1991 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos emigracijos įstatymu Nr. I–1946 (Žinios, 1991 m. , Nr. 33–894); 1999 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymu Nr. VIII–1248 (Žinios, 1999 m. , Nr. 60–1948); Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka (toliau – Apskaitos tvarka), patvirtinta 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 (Žinios, 1995 m. , Nr. 86–1946); Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaikų teisių apsaugos tarnybos) nuostatais, patvirtintais 1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 (Žinios, 1994 m. , Nr. 37–679); Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų (toliau – miestų (rajonų) tarnybų) bendraisiais nuostatais, patvirtintais 1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 (Žinios, 1994 m. , 37–679); Civilinės būklės aktų registravimo laikinosiomis taisyklėmis, patvirtintomis 1999 m. kovo 26 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 65 (Žinios, 1999 m. , Nr. 29–840). Nustatant, kuriuos vaikus galima įvaikinti, teismai turi išaiškinti, kokiais atvejais būtina pripažinti vaiką likusiu be tėvų globos. SŠK keturioliktasis skirsnis nereglamentuoja likusio be tėvų globos vaiko sąvokos. Teismai, spręsdami bylas, gali taikyti pagal analogiją Vaiko globos įstatymo 2 straipsnį. Nustatymas atvejų, kada vaikas lieka be tėvų globos, reikšmingas vykdant įvaikinimo procedūras: įtraukiant vaiką į galimų įvaikinti vaikų sąrašą, gaunant tėvų sutikimus įvaikinti. Įvaikinti galima tik vaiko interesais. Vaiko interesai – tai vaiko teisės ir galimybės įgyvendinti jas konkrečioje situacijoje. Pagrindinės vaiko teisės išvardytos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–18 straipsniuose. Nagrinėjant prašymus įvaikinti, teismai turi remtis 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių T-ų vaiko teisių konvencija (toliau – Vaiko teisių konvencija), kuri Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. kovo 1 d. , o ratifikuota 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I–983 (Žinios, 1995 m. , Nr. 60–1501). Konvencijoje numatyti pagrindiniai įvaikinimo principai. Užtikrinti Konvencijoje numatytas vaiko teises turi valstybė, kurioje vaikas gyvena. Valstybė gerbia tėvų ir kitų įstatyminių atstovų teises ir reikalauja atsakomybės ir deramo elgesio su vaiku. Tėvystės teisės negali būti priešiškos vaiko interesams. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę, kad valstybė pasirūpintų jo priežiūros pakeitimu. S-stant vaiko priežiūros pakeitimo variantus, atsižvelgtina į vaiko individualybę, paveldimumą, etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą. Jeigu nacionaliniai įstatymai, reglamentuojantys įvaikinimą šalies viduje, neatitinka Vaiko teisių konvencijos, tai taikomos Vaiko teisių konvencijos normos (SŠK 217 str. 2 ir 3 d. , Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d. ). Tarptautinis įvaikinimas yra tik alternatyvi vaiko priežiūra, kai neįmanoma suteikti tinkamos priežiūros toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs. Įvaikinant į kitą šalį, vaiko kilmės valstybė per savo institucijas turi užtikrinti, kad priimančioji šalis pripažins šį įvaikinimą savo šalyje ir, užtikrindama vaiko interesus, subsidiariai turės taikyti ir įvaikintojo valstybės teisėje nustatytas įvaikinimo sąlygas ir draudimus. Teismai, remdamiesi 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę (Lietuvoje Konvencija įsigaliojo 1996 m. lapkričio 17 d. (Žinios, 1996 m. , Nr. 16–414), kreipiasi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kaip į instituciją, priimančią ir perduodančią pavedimus suteikti informaciją apie atitinkamos užsienio šalies teisę, reglamentuojančią įvaikinimo klausimus. 1997 m. spalio 16 d. įstatymu Nr. VIII–457 ratifikuota 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje (toliau – Hagos konvencija), kuri įsigaliojo Lietuvoje nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. (Žinios, 1997 m. , Nr. 101–2546). Hagos konvencijos paskirtis – suvienodinti taikomas normas įvairiose valstybėse įvaikinant į kitą šalį. Konvencija numato valstybėse – konvencijos dalyvėse vienodas įvaikinimo procedūras, įvaikinimo teisės apribojimus, įvaikinimo teisines pasekmes nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje įvaikinimas būtų sprendžiamas. Konvencija siekiama neleisti atsirasti galimoms kolizijoms tarp įvairių teisės sistemų. Lietuvai, pripažinusiai tarptautinio įvaikinimo sistemą nuo 1993 metų, šios konvencijos įgyvendinimas padės tinkamai realizuoti teisei įvaikinti kitose šalyse keliamus reikalavimus, leis realiai įgyvendinti įvaikintojų kontrolę. Valstybių, kurios ratifikavo 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvenciją dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, sąrašas Šalis Ratifikavimo data Konvencijos toje šalyje įsigaliojimo data Meksika 1994 m. rugsėjo 14 d. 1995 m. gegužės 1 d. Rumunija 1994 m. gruodžio 28 d. 1995 m. gegužės 1 d. Šri L-ka 1995 m. sausio 23 d. 1995 m. gegužės 1 d. K-a- 1995 m. vasario 20 d. 1995 m. birželio 1 d. Lenkija 1995 m. birželio 12 d. 1995 m. spalio 1 d. Ispanija 1995 m. liepos 11 d. 1995 m. lapkričio 1 d. Ekvadoras 1995 m. rugsėjo 7 d. 1996 m. sausio 1 d. Peru 1995 m. rugsėjo 14 d. 1996 m. sausio 1 d. K-a Rika 1995 m. spalio 30 d. 1996 m. vasario 1 d. B-ina Faso 1996 m. sausio 11 d. 1996 m. gegužės 1 d. Filipinai 1996 m. liepos 2 d. 1996 m. lapkričio 1 d. Kanada 1996 m. gruodžio 19 d. 1997 m. balandžio 1 d. Venesuaela 1997 m. sausio 10 d. 1997 m. gegužės 1 d. Suomija 1997 m. kovo 27 d. 1997 m. liepos 1 d. Š-ija 1997 m. gegužės 28 d. 1997 m. rugsėjo 1 d. D-ija 1997 m. liepos 2 d. 1997 m. lapkričio 1 d. N-vegija 1997 m. rugsėjo 25 d. 1998 m. sausio 1 d. Olandija 1998 m. birželio 26 d. 1998 m. spalio 1 d. Prancūzija 1998 m. birželio 30 d. 1998 m. spalio 1 d. K-ija 1998 m. liepos 13 d. 1998 m. lapkričio 1 d. A-alija 1998 m. rugpjūčio 25 d. 1998 m. gruodžio 1 d. S-a- 1998 m. lapkričio 17 d. 1998 m. kovo 1 d. Izraelis 1999 m. vasario 3 d. 1999 m. birželio 1 d. B-ilja 1999 m. kovo 10 d. 1999 m. liepos 1 d. A-ija 1999 m. gegužės 19 d. 1999 m. rugsėjo 1 d. Čilė 1999 m. liepos 13 d. 1999 m. lapkričio 1 d. Panama 1999 m. rugsėjo 23 d. 2000 m. sausio 1 d. Teismai šį sąrašą gali patikslinti U-io reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinių sutarčių departamente arba Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės ir Europos integracijos departamente. Šalinti kolizijas tarp įvairių teisinių sistemų padeda Lietuvos dvišalės teisinės pagalbos sutartys, kuriose atskirai aptariami teisinės pagalbos ir bendradarbiavimo klausimai šeimos bylose. Lietuva yra pasirašiusi dvišalius susitarimus ir su šalimis ne Hagos konvencijos dalyvėmis, pavyzdžiui, su Rusija. Teismai turi taikyti tos šalies įstatymus, dėl kurių taikymo susitarta konkrečioje sutartyje: dėl įvaikinimo procedūrų, pilietybės, prašymų įvaikinti ar panaikinti įvaikinimą teismingumo. Pavyzdžiui, sprendžiant Lenkijos piliečių prašymą įvaikinti, taikomi įtėvių pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo metu galioję Lenkijos įstatymai (1993 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 31 str. ). Jeigu dvišalė teisinio bendradarbiavimo sutartis tarp valstybių – Hagos konvencijos dalyvių prieštarauja Hagos konvencijai, taikomos konvencijoje numatytos įvaikinimo procedūrą reglamentuojančios normos. Įvaikinimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, leidžia teigti, jog vaikas turi teisę ir privalo augti savo šeimoje ir negali būti atskiriamas nuo tėvų, jei tik nėra aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą reikia atskirti vaiką nuo jo tėvų. Taigi tėvų teisė rūpintis ir auklėti savo vaikus yra išimtinė. Tėvystės teisės negali būti vykdomos priešingai vaikų interesams (SŠK 65 str. 3 d. ). Atskirti vaiką nuo tėvų galima tik išimtiniais atvejais, numatytais įstatymuose: 1) tėvams gyvenant atskirai, jiems skiriantis (SŠK 67 str. ); 2) kai atimtos tėvystės teisės (SŠK 71 str. ); 3) kai vaikas paimamas iš tėvų neatimant tėvystės teisių (SŠK 78 str. ); 4) bet kada, kai tėvams atimama laisvė (areštas, sulaikymas, įkalinimas); 5) tėvų mirties atveju; 6) kai tėvai serga psichikos liga ir jiems taikomos medicininio pobūdžio priemonės; 7) kai tėvai vaiku nesirūpina, neprižiūri, neauklėja, daro neigiamą įtaką, ir vaiko fiziniam bei psichiniam saugumui yra pavojus (Vaiko globos įstatymo 2 str. , SŠK 78 str. ); 8) kai tėvai vaiku negali rūpintis dėl ligos; 9) kai tėvai nežinomi (rastas vaikas); 10) kai tėvai žinomi, bet ieškomi, ir kita. Jeigu tėvai nevykdo arba netinkamai vykdo tėviškas pareigas auklėti ir išlaikyti savo vaikus iki pilnametystės, tokie vaikai turi teisę į ypatingą valstybės apsaugą ir paramą. Valstybė turi pasirūpinti tokių vaikų priežiūros pakeitimu. Kad vaikas galėtų sėkmingai vystytis ir subręsti savarankiškam gyvenimui, jam turi būti užtikrinta: – psichologinis saugumas; – materialinis saugumas; – saugi, jo amžiaus tarpsnį atitinkanti edukacinė aplinka. Vaikui, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi būti parinktas atitinkamas priežiūros būdas: globa (rūpyba) arba įvaikinimas, arba institucinė priežiūra. Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus. Jis patenkina svarbius ne tik įvaikinamųjų, bet ir įtėvių poreikius. Įvaikinimu vaikas įgyja naują šeimą, o įtėviai patenkina motinystės ir tėvystės jausmus. Įvaikinimu tarp įtėvio ir įvaikio sukuriami tokie teisiniai santykiai, kokie yra tarp tėvų ir vaikų, įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę (SŠK 120 str. ). Įvaikinimas – valios aktas, kuris negalimas be valios pasireiškimo iš įvaikintojo pusės ir be būtinojo sutikimo iš įvaikinamojo pusės, bet įvaikinimas – ne sutartis, nes įvaikinimas negali pasibaigti įvaikintojo ar įvaikinamojo pageidavimu, įvaikinimo santykiai tęstiniai. Atsiradę įvaikintojo noru ir teismo sprendimo pagrindu, jie tęsiasi iki gyvenimo pabaigos ir baigiasi vienam iš tų santykių subjektų mirus. V-o iš jų mirtis nebaigia įvaikinimo aktu suformuotų santykių, išlieka teisių ir pareigų tęstinumas jų palikuonims. Tai atitinka įvaikinimo instituto tikslus ir paskirtį, nes tik ilgai besitęsiantys santykiai sukuria pagrindą vaikui saugiai augti ir tapti visaverte asmenybe. Įgyvendinant Vaiko teisių konvencijos 20 str. , valstybės numato keletą netekusio savo šeimos vaiko priežiūros būdų: pirmiausia ieškoma jo šeimos giminaičių, po to galima globa (rūpyba) ar įvaikinimas ir vaiko atidavimas į atitinkamas institucijas. Pasirenkant vaiko priežiūros būdą, kuris labiausiai atitiktų vaiko interesus, negalima teigti, kad institucinė priežiūra geresnė ar blogesnė nei globa ar įvaikinimas. Vaiko teisių konvencijos 20 str. taikymo praktika Jungtinių T-ų institucijoms leido daryti išvadą, kad vaikui, kuriam panaikinta globa, vyresniems vaikams, kuriems artimesnis nepriklausomumas, arba didelės šeimos vaikams, kurie nori būti kartu, tinkamesnė institucinė priežiūra. Ši priežiūra yra netinkama jaunesniems vaikams, kurių vystymosi poreikiai reikalauja santykių vienas su vienu. Vaikams iki šešerių metų skirtina globa arba jie įvaikintini. Vaikų poreikis augti šeimoje, kad vaikas būtų saugus, o šeimos santykiai būtų visaverčiai, pripažįstamas daugelio pasaulio šalių, nes šeima yra nacionalinė visuomenės grupė, kurios aplinkoje geriausiai vystosi vaikai. Įvaikinimas suteikia vaikui galimybę augti meilės, supratimo, sėkmės atmosferoje. Tarptautinio įvaikinimo praktika rodo, kad įvaikinimas efektyvus, jeigu įgyvendinamos vaiko, kaip žmogaus, teisės, įskaitant teisę išsaugoti savo identiškumą ir teisę žinoti, kas yra jo biologiniai tėvai. Vaikas turi savo vardą, gimimo vietą, savo kultūrą ir religiją, savo fizinį, protinį ir emocinį išsivystymo lygį, brolių ir seserų, savo individualią istoriją, todėl įvaikinant į kitą šalį reikalinga papildoma vaiko interesų argumentacija. Negalima pripažinti, kad įvaikinimas užsienyje atitinka vaiko interesus remiantis įsitikinimais, kad vaiką įvaikinus į turtingesnę šalį automatiškai jam pasidarys geriau, ir tokiu būdu sutelkti dėmesį tik į materialinius vaiko poreikius. Tarptautinis įvaikinimas galimas, kai labiausiai atitinka vaiko interesus ir kai vaikui užtikrinamos visos garantijos ir teisės kaip ir nacionalinio įvaikinimo atveju. Teismai, nagrinėdami prašymus įvaikinti, dėl vaiko priežiūros būdo netinkamo pasirinkimo neatmetė nė vieno prašymo, vaikų teisių apsaugos tarnybų išvadose nėra analizės, kodėl parinktas vaikui priežiūros būdas labiausiai atitinka jo interesus, nors Vaikų teisių apsaugos tarnybai ir atitinkamoms miestų (rajonų) tarnyboms pavesta Lietuvos valstybėje įgyvendinti vaikų teisių apsaugą ir teikti jiems paramą. Apibendrinus tarnybų išvadas, vaikų auklėjimo ar globos įstaigų sutikimus, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje galioja praktika, jog įvaikinimas, ypač tarptautinis, yra geresnis vaiko priežiūros būdas nei globa (rūpyba) ar priežiūra atitinkamose institucijose. D-iausia vaikų įvaikina JAV, Izraelio, Prancūzijos, Š-ijos, Italijos, Lenkijos piliečiai. Apibendrinimo medžiaga leidžia teigti, kad Lietuvoje neišvystytos ir neišnaudotos galimybės įvaikinti vaiką savo šalyje, t. y. pritaikyti iš esmės pagrindinį vaiko priežiūros būdą, kad jis augtų šeimoje. Šis būdas pakeistas alternatyviu įvaikinimu kitoje šalyje vien dėl materialinių interesų tenkinimo, atimant vaikų teisę į jų identiškumą, pakertant kultūrinę ir etninę vaiko kilmę, ugdant vaikui iškreiptą tėvynės vaizdą. Iškyla pavojus, kad vietoje vaiko teisių pareiškėjai įgyvendina savo teisę į vaiką. Tokią padėtį lėmė ir pavėluotas, palyginus su tarptautiniu įvaikinimu, kitų priežiūros būdų įstatyminis reglamentavimas. Pavyzdžiui, Vaiko globą reglamentuojantis įstatymas priimtas tik 1998 metais. 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482 pakeistos įvaikinimo procedūros griežtinant tarptautinio įvaikinimo reglamentavimą ir liberalizuojant įvaikinimo procedūras šalies viduje padės apginti viešąjį interesą: saugoti tautos genofondą ir suteikti tinkamą priežiūrą vaikui – Lietuvos piliečiui šalies viduje. Įvaikintojai Teisė įvaikinti pripažįstama Lietuvoje gyvenantiems abiejų lyčių pilnamečiams piliečiams, sutuoktiniams bei asmenims, jeigu jie yra įrašyti į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, sąrašą (SŠK 109 str. 1 ir 2 d. , 117 str. 1 d. ), ir užsienio valstybių – Hagos konvencijos dalyvių piliečiams bei užsienio valstybių, kurios su Lietuvos Respublika yra sudariusios tarptautinę sutartį dėl teisinės pagalbos, piliečiams (SŠK 132 str. 1 d. ). Nacionaliniai įstatymai teisę įvaikinti sieja su pilietybe. Lietuvos Respublikos piliečiams suteikiama pirmenybė įvaikinti prieš kitus įvaikintojus, jeigu norima įvaikinti tą patį vaiką (SŠK 109 str. 4 d. 4 p. ). SŠK 132 str. 4 d. numato, kad užsienio piliečiui neleidžiama įvaikinti vaiko, jeigu gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti joms vaiką auklėti ir išlaikyti. Šios normos prasmė yra ta, kad užsienio pilietis negali įvaikinti, jeigu gautas prašymas auklėti ir prižiūrėti vaiką iš šeimos, gyvenančios Lietuvoje. Šiuo atveju suteikiama pirmenybė gyvenimui Lietuvoje neatsižvelgiant į pilietybę. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo asmens be pilietybės, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, prašymą įvaikinti neanalizuodamas įtėvio ir įvaikio pilietybės klausimų (civ. byla 2–335/98). Asmens be pilietybės prašymą įvaikinti teismas patenkino, nors pareiškėjas neturėjo teisės įvaikinti (SŠK 109 str. 1 d. ). Tarptautinės teisės normos įvaikinimo institutą priskiria privatinės tarptautinės teisės reguliavimo sričiai, o pilietybės klausimai reglamentuoti viešosios tarptautinės teisės normose. Hagos konvencija yra tarptautinės privatinės teisės norminis aktas. Šios konvencijos 2 straipsnis, reguliuojantis jos galiojimą, numato, kad konvencija taikoma sutuoktiniams ir asmenims, gyvenantiems valstybėje – konvencijos dalyvėje. Konvencija nesieja tarptautinio įvaikinimo su pilietybe, ji tik kelia reikalavimus, reikšmingus pilietybės klausimams spręsti: emigracijos ir natūralizacijos klausimams, t. y. leidimą vaikui nuolat gyventi priimančioje šalyje pagal jos nacionalinius įstatymus. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ketvirtasis skirsnis reglamentuoja vaiko pilietybės pasikeitimą pasikeitus tėvų pilietybei. Šio įstatymo 24 str. 2 d. numato, kad įtėviai prilyginami tėvams, o įvaikiai – vaikams. Dėl tokių pilietybės klausimų sureguliavimo galima teigti, kad nacionaliniai įstatymai, suteikiantys teisę įvaikinti Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečiams, neprieštarauja tarptautinės teisės normoms, reglamentuojančioms įvaikinimą. Lietuvoje dažniausiai prašo įvaikinti sutuoktiniai. U-iečių, siekiančių įvaikinti Lietuvos piliečius, dauguma yra asmenys, gyvenantys santuokoje. Reti atvejai, kai įvaikina pavieniai asmenys. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–398/97, patenkino JAV pilietės prašymą įvaikinti vienerių metų mergaitę. Per 2,5 metų laikotarpį Vilniaus apygardos teismas įvaikino 20 vaikų – Lietuvos piliečių užsienio valstybių piliečiams, kurie įvaikinimo momentu nebuvo santuokoje. Pageidaujantieji įvaikinti Lietuvoje dažniausiai yra vaiko tėvo ar motinos sutuoktiniai. Iš 1997 m. išnagrinėtų 216 bylų tokie prašymai įvaikinti sutuoktinio kitoje santuokoje gimusį ar nesantuokinį vaiką pareikšti 173 atvejais. Mažai padėtis kito civilinėse bylose, išnagrinėtose 1998 metais. Teismai, gavę prašymus įvaikinti, tikrina įvaikintojus charakterizuojančią medžiagą. Analizuojant bylų medžiagą nebuvo rasta faktų, kad įvaikintojais būtų tapę neveiksnūs ar ribotai veiksnūs asmenys, kuriems atimtos tėvystės teisės ar dėl jų kaltės panaikintas įvaikinimas (SŠK 109 str. 3 d. 1, 2, 3, 4 p. ). N-eidžiama įvaikinti savo vaikų, seserų, brolių (SŠK 108 str. 3 d. ). Vaiko kilmė nustatoma vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso aštuntajame skirsnyje nurodytomis normomis. SŠK 53 str. numato, kad vaiko kilimas iš tėvų, esančių tarpusavyje santuokoje, patvirtinamas tėvų santuokos įrašu. Pasitaiko atvejų, kai tarp sutuoktinių santuoka būna formali, sutuoktinė gyvena su kitu asmeniu. Jeigu jiems gimsta vaikas, šio kilmė nustatoma santuokos įrašo pagrindu, nes sutuoktinis neginčija įrašo vaiko gimimo liudijime, nors nėra vaiko biologinis tėvas. Apibendrinant įvaikinimo bylas šalies viduje, nustatyta faktų, kai biologinis tėvas prašo įvaikinti savo vaiką. Tokio tėvo prašymą įvaikinti vienerių metų dukrą patenkino Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1044/98. Prašyme įvaikinti jis nurodė esąs biologinis mergaitės tėvas, kad gyvena su jos motina, kurios santuokiniai ryšiai su mergaitės gimimo liudijime įrašytu tėvu seniai nutrūkę, nors santuoka nenutraukta. Biologiniam tėvui devynerių metų dukrą įvaikino Pakruojo rajono apylinkės teismas (civ. byla Nr. 2–321/98). Pasitaiko atvejų, kai vaiko kilmė iš konkretaus tėvo nenustatoma SŠK 53, 54, 55 straipsnių tvarka. Vėliau, šiems asmenims susituokus, biologinis tėvas prašo įvaikinti žmonos nesantuokinį vaiką, nors iš esmės turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl tėvystės pripažinimo. Tokiais atvejais patenkinus prašymą įvaikinti, pažeidžiamas SŠK 108 str. 3 d. numatytas draudimas. Šilutės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1895/98 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1960/98 teismas įvaikino vaiką jo biologiniams tėvams. Teismas, nagrinėdamas prašymą įvaikinti ir nustatęs, kad pareiškėjas yra biologinis tėvas ar motina, privalo prašymą dėl įvaikinimo atmesti (SŠK 108 str. 3 d. ). Pareiškėjas turi teisę kelti klausimą dėl tėvystės nustatymo SŠK 55, 56, 58, 59, 60 straipsnių tvarka. Įvaikinant būtina įvaikintojo sveikatos būklės pažyma (SŠK 111 str. ). Iš esmės teismai tinkamai vykdo šį įstatymo reikalavimą, tačiau pasitaiko bylų, kuriose nėra patikrinta įvaikintojo sveikatos būklė – Akmenės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–393/97, Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–19601/98, Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje 2–9215/98. Lietuvoje gyvenančių įvaikintojų sveikatos būklės pažymos neinformatyvios ir įvairių formų. Teismai turi atkreipti dėmesį, kad įvaikintojų sveikatos būklę būtina vertinti, nes silpna sveikata, konstatuoti tam tikri jų sveikatos sutrikimai gali būti pagrindas atsisakyti tenkinti prašymą. G-oja Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintas 046/a formos medicinos pažymėjimas, kurį turi pasirašyti komisija. Pažymoje konstatuojama išvada, kad asmuo gali būti įvaikintoju ir nurodomi medicininiai duomenys, kuriais grindžiama tokia išvada. Teismų praktikoje nepasitaikė atvejų, kad būtų pažeistas SŠK 110 straipsnis, numatantis amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo. Apibendrinus bylas galima padaryti išvadą, kad įvaikintojų amžius nesiekia 50 metų. Prašančiųjų įvaikinti Lietuvoje amžius – 30–40 metų ir jaunesni, tuo tarpu užsieniečių, prašančių įvaikinti Lietuvos pilietį, dauguma 40–50 metų ir vyresnio amžiaus asmenys. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–329/98 patenkino JAV piliečių prašymą įvaikinti dvejų metų berniuką. Įtėvio amžius – 72 metai, o įmotės – 58 metai. Įstatymo leidėjas neriboja maksimalaus įtėvių amžiaus, o minimalus amžius siejamas su pilnametyste. Gyvenimiška patirtis, šeiminių santykių psichologija leistų daryti išvadą, kad maksimalus amžius turėtų būti ribojamas. N-s SŠK keturioliktajame skirsnyje nėra numatyta įvaikintojo amžiaus riba, bet teismas įvaikinamojo interesais gali atsisakyti tenkinti prašymą įvaikinti, kai įvaikintojo amžius akivaizdžiai kelia abejonių dėl psichologinio, socialinio suderinamumo tarp įvaikinamojo ir įvaikintojo, ir pagal analogiją taikyti Vaiko globos įstatymo 23 str. 7 ir 8 punktus. SŠK keturioliktasis skirsnis nenumato draudimo būti įvaikintojais teistiems asmenims. Vaiko globos įstatymo 23 str. 6 p. neleidžia skirti vaiko globėju asmenį, teistą už tyčinius nusikaltimus. Kadangi įvaikinimo pasekmės prilygsta naujų tėvų ir naujos šeimos sukūrimui, ko nebūna globos suteikimo atveju, teismai, spręsdami klausimą, ar pareiškėjas gali tapti įtėviu, kaip analogiją galėtų taikyti Vaiko globos įstatymo 23 str. 6 punktą. Įvaikintojus charakterizuojanti medžiaga, kuri pateikiama apylinkės teismams prie prašymo įvaikinti, dažnai neleidžia susidaryti nuomonės apie pareiškėjo požiūrį į vaikus, t. y. ar nėra gauta informacijos apie įvairiausius fizinio ir psichinio smurto pasireiškimus, įžeidimus, piktnaudžiavimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, grubaus elgesio, išnaudojimo atvejus vaikų atžvilgiu. Bylose retai pateikiamos privačių asmenų, pavyzdžiui, kaimynų, gerai pažįstančių šeimą asmenų rekomendacijos, nėra Psichikos sveikatos centro duomenų (1995 m. birželio 6 d. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 11 str. ). Tipinė darbinė charakteristika nesuteikia visapusiškos galimybės teismui padaryti išvadą apie įvaikintojų pasiruošimą būti įtėviais. Vaiko teisių konvencijos 19 str. reikalavimai, siekiant apginti vaikus nuo įvairių fizinio ir psichinio smurto pasireiškimų, įvykdyti užsieniečių pateikiamose namų studijose apie jų pasiruošimą tapti įtėviais. Asmenys, gyvenantys Lietuvos Respublikoje, ir užsienio piliečiai, pageidaujantys įvaikinti vaiką – Lietuvos pilietį ar nuolat gyvenantį Lietuvoje, turi būti įrašyti į sąrašus 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1344, 5–10. 5 ir 11–16 punktuose numatyta tvarka. Nuo 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482 papildžius SŠK 109 str. 1 d. , pageidaujantys įvaikinti asmenys negali tapti įvaikintojais, jeigu jie nėra įrašyti į sąrašus. Įvaikinamieji Įvaikinamasis – tai ne jaunesnis kaip trijų mėnesių vaikas, laikinai arba visam laikui netekęs šeimos aplinkos arba dėl savo interesų toje aplinkoje negalintis būti nepilnametis, įrašytas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą. (Vaiko teisių konvencijos 20 str. , SŠK 108 str. 1 d. , SŠK 1081 str. ). U-io valstybės piliečiams leidžiama įvaikinti ne jaunesnius kaip dvylikos mėnesių nepilnamečius vaikus (SŠK 108 str. 1 d. , 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 redakcija). SŠK keturioliktajame skirsnyje nėra nurodyta atvejų, kada galima vaiką laikyti netekusiu savo šeimos aplinkos. Nustatydamas, kokiu pagrindu vaikas tos šeimos aplinkos neteko, teismas įvaikinimo procedūrai pradėti gali vadovautis pagal analogiją Vaiko globos įstatymo 2 straipsniu. 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatymo Nr. VIII–674 2 str. 2 dalis numato atvejus, kada vaikas laikomas likusiu be tėvų globos: našlaitis, kurio tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; kai tėvai nežinomi, bet ieškomi; kai vaikas įstatymo nustatyta tvarka paimtas iš tėvų; kai tėvai ar vienas iš jų nustatyta tvarka paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais ar neveiksniais; kai tėvai negali vaiku rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; kai tėvai vaiku nesirūpina, jo neprižiūri, neauklėja, daro jam neigiamą įtaką ar kai jo fiziniam bei psichiniam saugumui iškyla pavojus. Vaikas, netekęs šeimos aplinkos, esant, kai tai būtina, išankstiniam tėvų sutikimui, tampa įvaikinamuoju ir įrašomas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą. Įvaikinti leidžiama ne jaunesnius kaip trijų mėnesių nepilnamečius vaikus. Įstatymų leidėjas, nustatydamas vaiko, kurį galima įvaikinti, amžiaus minimumą, siejo jį su vaiko biologinių tėvų apsisprendimu duoti ar ne sutikimą įvaikinti. SŠK 108 str. 1 d. reikalavimas dėl įvaikinamojo amžiaus minimumo teismų praktikoje buvo įgyvendintas tinkamai, nors apibendrinant bylas buvo konstatuoti pažeidimai. SŠK 108 str. 1 d. redakcijoje, galiojusioje iki 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 įsigaliojimo, buvo sąlyga, kad galima įvaikinti ir anksčiau, nei vaikui sueis trys mėnesiai, jei vaiko tėvai teismo posėdyje patvirtina savo sutikimo įvaikinti savanoriškumą. Pvz. , Kauno m. apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–10516/98 nusprendė 1998 m. liepos 9 d. patenkinti prašymą įvaikinti 1998 m. birželio 17 d. gimusią mergaitę, kurios motina parašė sutikimą įvaikinti dar iki mergaitės gimimo, bet posėdyje nedalyvavo, ir sutikimo įvaikinti savanoriškumas teisme nebuvo patvirtintas. Apibendrinant bylas tokių pažeidimų konstatuota Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2–4571/97, 2–1463/97, V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–87/97, Š-ių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–101/97, Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–274/97, Biržų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–90/97. Po SŠK 108 str. 1 d. pakeitimo neliko įstatyminės galimybės įvaikinant netaikyti vaiko amžiaus minimumo: įvaikinti šalyje leidžiama ne jaunesnius kaip trijų mėnesių amžiaus vaikus, o į kitas šalis – ne jaunesnius kaip dvylikos mėnesių amžiaus vaikus. Asmenys, pageidaujantys įvaikinti vaiką, pareiškime nurodo, kokio įvaikio jie norėtų. Tokių pareiškimų analizė ir teismų praktika leidžia konstatuoti, kad dauguma įtėvių, gyvenančių Lietuvoje, prašo kuo jaunesnio vaiko. Tačiau tokie jų norai gali būti patenkinti esant tėvų sutikimui laikinai globoti vaiką nuo jo gimimo iki jam sueis SŠK 108 str. 1 d. numatytas minimalus amžius, leidžiantis įvaikinti. Laikinai globodami vaiką pageidaujantieji įsivaikinti dar kartą pasitikrina savo ketinimus žengti tokį svarbų žingsnį – prašyti įvaikinti, kartu vaikų apsaugos ir globos institucijos gali objektyviau įvertinti būsimų įtėvių galimybes. Teismai tenkina globėjų prašymus įvaikinti jų globotinį. Antai Telšių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–815/97 įvaikintas penkių mėnesių amžiaus berniukas, kurį iki prašymo įvaikinti tris mėnesius globojo pareiškėjai. Lietuvoje prašantieji įvaikinti pageidauja sveikų vaikų, o minimalūs sveikatos sutrikimai ar žinomos jų tėvų ligos būna dažna priežastis, dėl kurios atsisakoma įvaikinamojo. SŠK 111 str. numato, kad įvaikinant būtina įvaikinamojo sveikatos būklės pažyma. D-umoje bylų tokių pažymų nerasta: Akmenės rajono apylinkės teismo išnagrinėtose civilinėse bylose 2–723/97, 2–760/98, Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje 2–1303/97, Š-ių rajono apylinkės teismo byloje 2–101/98. Kitose bylose pažymos buvo įvairių formų, patvirtintos vieno gydytojo, nepakankamai informatyvios. Jeigu sveikatos būklės prašymą pasirašė tik vaikų globos namų gydytojas, teismas gali pripažinti, kad nėra tinkamai įvykdyta būtina įvaikinimo sąlyga, numatyta SŠK 111 straipsnyje. U-iečiai dažnai sutinka įvaikinti vaiką, kurio sveikata sutrikusi, bet esant tinkamai priežiūrai ir suteikus reikiamą medicininę pagalbą ji gali žymiai pagerėti. T-ėl išvados apie įvaikinamojo sveikatos būklę labai svarbios jų apsisprendimui įvaikinti, žinant, kokie galimi sunkumai jų laukia. Sveikatos pažymėjimas – būtinas dokumentas perkeliant vaiką į kitą šalį, kurios migracijos tarnybos dėl jo sveikatos būklės gali nesutikti leisti vaiką įvežti. Teismai privalo reikalauti, kad medicinos pažymėjimas būtų 046/a formos, patvirtintas komisijos. Išvadoje turi būti nurodyti visi tyrimų rezultatai, specialistų konsultacijos, taikytas gydymas ir konstatuota medicininė galimybė vaiką įvaikinti. M-icinos įstaigų pareiga konstatuoti, ar vaikas gali dėl sveikatos būklės būti įvaikintas, ar jis nėra psichiškai ir fiziškai nevisavertis. Šiems vaikams valstybė turi teikti ypatingą globą ir rūpinimąsi (Vaiko teisių konvencijos 23 str. ), bet juos įvaikinant būtina papildomai aiškintis įvaikintojų ir tokių įvaikinamųjų suderinamumo galimybes. Įvaikinimo procedūros iki teismo Įvaikinimo procedūras iki teismo Lietuvos Respublikoje vykdo Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Vaikų teisių apsaugos tarnyba) (šios tarnybos nuostatų 4. 4, 5. 6, 5. 11 punktai) ir miestų (rajonų) vaikų teisių apsaugos tarnybos (toliau – miestų (rajonų) tarnybos) (šių tarnybų bendrųjų nuostatų 5. 3, 6. 1, 6. 6, 6. 7, 6. 14, 6. 17 punktai). Kartu šios valstybinės institucijos atstovauja valstybės ir vaikų interesams nagrinėjant prašymus įvaikinti teisme (Vaikų teisių apsaugos tarnybos nuostatų 4. 3, 5. 8, 5. 10 punktai, Miestų (rajonų) vaikų teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 14, 6. 16, 8. 5 punktai). Tarnybos pirmiausiai sudaro asmenų, pageidaujančių įvaikinti, ir vaikų, galimų įvaikinti, sąrašus (1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 patvirtinta Lietuvos Respublikos įvaikinimo apskaitos tvarka). Šios apskaitos tikslas – kontroliuoti įvaikinimą. Valstybė, saugodama vaikystę, tėvystę ir motinystę bei šeimą (Konstitucijos 38 str. ), turi sukurti tokią apsaugos sistemą, kuri neleistų su šiais procesais susijusiems asmenims gauti nepateisinamos finansinės naudos. Valstybė per paskirtas institucijas siekia sudaryti norinčiųjų tapti įvaikintojais ir galimų įvaikinti vaikų sąrašus ir šios informacijos dėka padėti surasti vieniems kitus, suteikti būtiną kvalifikuotą pagalbą, atsisakant privataus tarpininkavimo. Lietuvoje įvaikinimo apskaitos nebuvo iki 1995 m. birželio 27 d. , kol nebuvo papildytas Santuokos ir šeimos kodekso keturioliktasis skirsnis ir įvesta SŠK 1081 str. norma. SŠK 1081 str. yra blanketinė norma, daranti nuorodą į Vyriausybės nutarimą, kuriuo patvirtinta apskaitos tvarka. T-ėl įtraukimas į tarnybų sudarytus sąrašus – privaloma iki teismo įvaikinimo procedūra. 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482 pakeitus SŠK 108 ir 109 straipsnių redakcijas, draudžiama įvaikinti, jeigu įvaikintojai ir įvaikinamieji nėra įrašyti į sąrašus. Pageidaujančios (–tys) įvaikinti piliečiai, Lietuvos Respublikos šeimos ir asmenys, registruojasi pagal gyvenamąją vietą miestų (rajonų) tarnybose, kurioms pateikia rašytinius prašymus įtraukti jas (juos) į norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Prašymuose turi nurodyti, kokios lyties, kokio amžiaus vaiko pageidauja, ar įvaikintų tik vieną vaiką, ar kartu ir jo brolius bei seseris. Kartu su prašymais tarnyboms pateikia: pasus, jeigu įregistruota santuoka – santuokos liudijimą, būsimojo įtėvio sutuoktinio (jeigu įvaikinti pageidauja vienas iš jų) notariškai patvirtintą sutikimą, sveikatos būklės pažymėjimą (forma 046/a ), duomenis apie finansinę būsimųjų įtėvių būklę (Apskaitos tvarkos 5, 6, 7, 10 punktai). Miesto (rajono) tarnyba per 3 dienas persiunčia Vaikų teisių apsaugos tarnybai prašymą įtraukti į norinčiųjų įvaikinti sąrašą. Vaikų teisių apsaugos tarnyba registruoja prašymus eilės tvarka pagal jų pateikimo datą. Pageidaujantys įvaikinti gali kreiptis tiesiogiai į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, kuri per 3 dienas informuoja miesto (rajono) tarnybą pagal pageidaujančio įvaikinti gyvenamąją vietą (Apskaitos tvarkos 6 punktas). Pageidaujantieji įvaikinti užsienio piliečiai pateikia Vaikų teisių apsaugos tarnybai rašytinius prašymus įtraukti į norinčiųjų įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietį sąrašą. Šie prašymai registruojami eilės tvarka pagal jų pateikimo datą. Prašymus jie pateikia asmeniškai arba per savo įgaliotą asmenį. Prie prašymų užsienio piliečiai pateikia šiuos dokumentus: valstybėje, kurioje jie gyvena, nustatyta tvarka parengtą namų studiją, socialinių darbuotojų išvadą ar analogišką dokumentą; sveikatos būklės pažymėjimą; finansinės būklės duomenis; policijos liudijimą dėl teistumo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn; santuokos, gimimo liudijimų, pasų kopijas; įvaikinimo agentūrų licencijų kopijas, jeigu jos norinčiuosius įvaikinti atstovauja iki teismo – įgaliojimų kopijas. Dokumentų kopijos turi būti išverstos į lietuvių kalbą, notariškai patvirtintos ir legalizuotos arba apostilizuotos (Apskaitos tvarkos 11–16 punktai). Miestų (rajonų) tarnybos ir Vaikų teisių apsaugos tarnyba, gavusios pageidaujančiųjų įvaikinti asmenų prašymus, tiria jų gyvenimo ir buities sąlygas, renka informaciją apie juos kaip asmenybes, jų tinkamumą būti įtėviais (Apskaitos tvarkos 23 punktas). Miestų (rajonų) tarnybos nustato ir registruoja likusius be tėvų vaikus (našlaičius), taip pat vaikus, turinčius tėvus, kurie tinkamai jų neauklėja, neprižiūri (Miestų (rajonų) vaikų teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų 6. 6 punktas). Valstybinės ir nevalstybinės vaikų globos įstaigos, medicinos įstaigos (gimdymo namai, ligoninės) turi pranešti vaikų teisių apsaugos tarnyboms apie kiekvieną joms žinomą be tėvų globos paliktą vaiką (Apskaitos tvarkos 4 punktas). Vaikų teisių apsaugos tarnyba sudaro galimų įvaikinti vaikų sąrašą (Apskaitos tvarkos 18 punktas). Miestų (rajonų) tarnybos kiekvienam vaikui turi parengti šiuos dokumentus (kopijas): nuotrauką, gimimo liudijimą, išrašą iš gimimo akto išrašo, teismo sprendimus, jei tėvams atimtos tėvystės teisės ar vaikas atskirtas nuo tėvų, ar tėvai pripažinti neveiksniais, nežinia kur esančiais, tėvų mirties liudijimą. Priklausomai nuo aplinkybių – ir kitus dokumentus: nuolatinės globos paskyrimo dokumentus, sutikimus, nesėkmingos tėvų paieškos dokumentus, šeimos istoriją, vaiko sveikatos būklę patvirtinančius dokumentus, duomenis apie vaiko tėvų sveikatos būklę, persirgtas ligas, patirtas traumas, žalingus įpročius, ligas, kuriomis jis serga šiuo metu (Apskaitos tvarkos 24. 1–25. 4 punktai). Vaikų teisių apsaugos tarnyba, atsižvelgdama į norinčių įvaikinti šeimų pageidavimus, išdėstytus prašymuose, eilės tvarka raštu informuoja apie vaikus, kuriuos galima įvaikinti (SŠK 108, 1081, 112, 113, 114 straipsniai, Apskaitos tvarkos 19 punktas). Tarnybos turi siūlyti visus vaikus, kurie yra įtraukti į galimų įvaikinti sąrašą ir kurie atitinka pageidaujančiųjų prašymuose norimą įvaikinti vaiką. Pageidaujantieji įvaikinti gali pasirinkti vaiką, kurį norėtų įvaikinti. Jeigu gavęs pasiūlymą pageidaujantis įvaikinti Lietuvos pilietis sutinka su juo, Vaikų teisių apsaugos tarnyba turi iš anksto jį supažindinti su būsimojo įvaikio ar jo tėvų asmens dokumentais iki įvaikinimo prašymas bus perduotas teismui. Šeima ar asmuo atsisako įvaikinti siūlomą vaiką raštu išdėstydami motyvus (Apskaitos tvarkos 19–21 punktai). Atsisakymas įvaikinti išsiunčiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kuri vaikus siūlo kitoms į sąrašą įrašytoms Lietuvos Respublikos šeimoms ar asmenims, o atsisakiusi šeima lieka pageidaujančių įvaikinti sąraše (Apskaitos tvarkos 19–21 punktai). Neatsiradus Lietuvos Respublikoje šeimos, norinčios vaiką įvaikinti ar globoti, ir jei neįmanoma jam suteikti tinkamos priežiūros Lietuvoje, galima pasiūlyti įvaikinti konkretų vaiką užsienio valstybių piliečiams eilės tvarka (Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis, SŠK 132 str. 4 d. , Vaiko globos įstatymo 1 str. , Apskaitos tvarkos 11–16, 22 punktai. ). U-iečiams galima siūlyti įvaikinti vaikus, jeigu nuo jų įrašymo į šį sąrašą praėjo šeši mėnesiai (SŠK 132 str. 4 d. , 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 redakcija). Įvaikinimo apskaita reikšminga teismui siekiant patikrinti, ar prašymas įvaikinti pateikiamas laikantis eiliškumo, ar negalėjo pretenduoti į konkretų vaiką kita šeima, anksčiau pageidavusi įvaikinti tokio amžiaus, lyties ir sveikatos vaiką. Nagrinėjant užsieniečių prašymus, įvaikinimo apskaitos duomenys leidžia teismui daryti sprendimus dėl vaikų teisių apsaugos tarnybų išvadų, ar tikrai negauti prašymai įvaikinti ar globoti konkretų vaiką šalies viduje, ar šeimoms Lietuvoje buvo pranešta, kad jos galėtų minėtą vaiką įvaikinti ar globoti. Įvaikinimo apskaitos tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1344. CPK 3063 str. , reglamentuojantis įrodymų pateikimą prie prašymo įvaikinti, ir CPK 3064 str. , nurodantis teisėjo veiksmų būtinumą ruošiantis prašymo įvaikinti nagrinėjimui, nebuvo pakeisti naujoms materialinėms normoms įgyvendinti. CPK trisdešimt antrasis1 skirsnis priimtas 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I–636, o SŠK 1081 str. norma priimta 1995 m. birželio 27 d. Dėl šių procesinių normų spragų teisėjai įvaikinimo bylose nereikalavo apskaitos duomenų, o vaikų teisių apsaugos tarnybų išvadose nenurodyti šie duomenys arba jei nurodyti, tai neinformatyviai. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–237/97 nagrinėjant JAV piliečių prašymą įvaikinti berniuką, augantį Alytaus kūdikių namuose, Vaikų teisių apsaugos tarnyba išvadoje nurodė: ,,B-niukas buvo siūlomas globoti ar įvaikinti Lietuvoje gyvenančioms šeimoms, tačiau nėra gautas tokio pobūdžio prašymas”. Tokia išvada neatitinka Vyriausybės nutarime numatytos Apskaitos tvarkos. Išvadoje turi būti nurodyti duomenys apie pareiškėjų įtraukimą į sąrašus, vaiko, galimo įvaikinti, įrašymo į sąrašus data. Siūlymas Lietuvos piliečiams įrodomas raštiškais pranešimais jiems bei jų atsisakymais įvaikinti pasiūlytą vaiką (SŠK 1081 str. , Apskaitos tvarkos 19–22 punktai). Lietuvos Respublikoje įvesta pareikštinė norinčių įvaikinti asmenų tvarka negali būti paversta tik formaliu tokių asmenų ar galimų įvaikinti vaikų registravimu. Tokių sąrašų sudarymas leidžia nepažeisti pageidaujančiųjų įvaikinti teisių, laikantis eiliškumo, atsižvelgti į jų pageidavimus dėl norimo įvaikinti vaiko. Tačiau vaikų teisių apsaugos tarnybos būtent šios funkcijos neatlieka. Lietuvoje įsigaliojo ydinga praktika, kad vaikų pasirinkimas vyksta ne tarnybose, o lankantis vaikų namuose, kai būsimiems įtėviams kyla idealizuotas noras įvaikinti, o ne noras išsiaiškinti tikruosius konkretaus vaiko poreikius. Būsimojo įvaikio parinkimas vyksta per nekvalifikuotus tarpininkus. Vilniaus apygardos teismas 1997 m. gruodžio 12 d. atskirąja nutartimi civilinėje byloje Nr. 2–472/97 atkreipė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėmesį, kad Vaikų teisių apsaugos tarnyba, nesilaikydama eiliškumo pageidaujančiųjų įvaikinti sąrašuose, pažeidė šeimų teisę pasirinkti norimą vaiką. Toks teismų vertinimas, pripažįstant įvaikinimo apskaitos esmę ir tikslus atitinka SŠK 1081 str. normos reikalavimus. Tačiau teismų praktikoje apskaitos klausimas iš esmės paliktas be reikiamo įvertinimo, net buvo įvaikinti vaikai, visai neįtraukti į sąrašus. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–219/98 patenkino Lenkijos piliečių prašymą įvaikinti devynerių metų Pabradės mokyklos internato auklėtinę, nors prašymo pareiškimo dieną mergaitės nebuvo galimų įvaikinti vaikų sąraše. Ar pareiškėjai yra užsiregistravę kaip pageidaujantys įvaikinti, byloje duomenų nėra. Tokių bylų, kuriose nėra duomenų apie įtraukimą į sąrašus, netikrintas eiliškumas, apibendrinimo metu nustatyta per visą apžvelgiamąjį laikotarpį. Šiais atvejais vaikų teisių apsaugos tarnybos, o ne teismai, sprendė, kuri šeima atitinkamą vaiką galės įvaikinti, nepaisant eiliškumo ir teisės sutikti ar atsisakyti įvaikinti pasiūlytą vaiką. Po privalomos apskaitos įvedimo įvaikinimo teisė Lietuvoje ribojama draudimu: įvaikinti draudžiama, jeigu įvaikinamasis ir įvaikintojai nėra įtraukti į vaikų teisių apsaugos tarnybų sudarytus sąrašus. Teismai turi atkreipti dėmesį, kad po 1998 m. rugpjūčio 1 d. , kai Lietuvos Respublikoje įsigaliojo Hagos konvencija, asmenys iš valstybių – Hagos konvencijos dalyvių, pageidaujantys įvaikinti Lietuvos pilietį, turi teisę kreiptis į centrinę valdžios instituciją pagal savo gyvenamąją vietą (Hagos konvencijos 14 str. ). Priimančios valstybės centrinė institucija susisiekia su Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Šios institucijos kaupia, saugo ir keičiasi informacija apie vaiką ir būsimuosius įtėvius, kiek tai reikalinga tarptautiniam įvaikinimui (Hagos konvencijos 9 str. a pastraipa). Priimančios valstybės centrinės valdžios institucijos, įsitikinusios, kad pareiškėjai yra tinkamai pasirengę vaiką įvaikinti, turi paruošti informacinio pobūdžio raštą apie pareiškėjų tapatybę, kilmę, sugebėjimą auklėti vaiką, šeimos istoriją, vaiko ligų istoriją, socialinę aplinką, įvaikinimo priežastis, vaikų, kuriuos jie pasirengę globoti, charakteristiką. Raštas pateikiamas Vaikų teisių apsaugos tarnybai (Hagos konvencijos 15 str. ). Vaikų teisių apsaugos tarnyba turi perduoti priimančios šalies centrinės valdžios institucijai informaciją apie vaiką, įrodymus, patvirtinančius, kad gauti visi sutikimai, ir nurodyti priežastis, nulėmusias vaiko įkurdinimo vietą (Hagos konvencijos 16 str. ). U-io valstybių, Hagos konvencijos dalyvių, piliečiams, norintiems įvaikinti Vaikų teisių apsaugos tarnybos pasiūlytą vaiką, gali būti skiriamas bandomasis laikotarpis, ir vaikas, susitarus valdžios institucijoms, gali būti įkurdinamas būsimųjų įtėvių šeimoje (Hagos konvencijos 20 str. ). Tačiau vaiką įkurdinti galima tik įvykdžius Hagos konvencijos 17 str. reikalavimus, t. y. , kai priimančios šalies institucijos pritaria tokiam sprendimui, užtikrina, kad bus gauti būsimųjų įtėvių sutikimai, yra ar bus gauti leidimai įvažiuoti vaikui į priimančią valstybę ir nuolat tenai gyventi. Perkėlimas vykdomas vadovaujantis Hagos konvencijos 18 straipsniu. Būtinos įvaikinimo sąlygos: – įvaikintojo noras įvaikinti konkretų vaiką; – vaiko tėvų ar šeimynų, globėjų (rūpintojų) bei valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų rašytinis sutikimas įvaikinti; – antrojo sutuoktinio sutikimas įvaikinti, jeigu įtėvis ar įmotė yra vedę; – vaiko, kuriam suėjo dešimt metų, sutikimas; – vaiko globos ir rūpybos institucijos išvados, kad įvaikinimas yra vaiko interesais, o įvaikintojas įvykdė visus reikalavimus ir ištirtos visos aplinkybės, kad jis galėtų tapti įtėviu; – įvaikintojo ir įvaikinamojo sveikatos būklės pažymos, išduotos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. (SŠK 111, 112, 114, 115, 116, 117 straipsniai. ) Tėvų sutikimas įvaikinti SŠK 112 str. tokiam sutikimui kelia šiuos reikalavimus: kad sutikimas būtų rašytinis, kad sutikime tėvams būtų išaiškintos jų teisės ir įvaikinimo pasekmės. Sutikimas gali būti išankstinis, nenurodant konkretaus įvaikintojo. Lietuvoje tėvai duoda išankstinius sutikimus, nes sutikime pirmiausia nurodo atsisakymą prižiūrėti, auklėti vaiką, po to sutinka, kad jis būtų įvaikintas. Tokie sutikimai duodami vaiko globos ir rūpybos institucijose, nes šios institucijos pradeda faktiškai rūpintis vaiku, kuris neteko savo šeimos aplinkos arba praktiškai jau nuo gimimo šios aplinkos neįgijo. Būtent sutikimas yra pagrindas steigti vaikui globą ir rūpybą, įtraukti į galimų įvaikinti asmenų sąrašą. SŠK 112 str. nereglamentuoja, kam yra duodamas sutikimas. Įvedus įvaikinimo apskaitą, Lietuvoje ir toliau išliks išankstiniai sutikimai, kuriuos tėvai duos tarnyboms. Teismai turi patikrinti, ar sutikimą įvaikinti tėvai davė sąmoningai, ar nebuvo poveikio jų valiai, ar iš tikrųjų jie suprato įvaikinimo pasekmes (SŠK 120 str. , Vaiko teisių konvencijos 21 str. ir Hagos konvencijos 4 str. ). V-išos motinos atsisako auginti vaiką ir sutinka jį atiduoti įvaikinti dar šiam negimus ar netrukus po gimimo (Panevėžio m. apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1689/98, Kupiškio rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–525/98, Šilutės rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1365/98, Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. 2–440/99). Teismai, vertindami tėvų sutikimus, ypač vienišų motinų, turėtų atsižvelgti, kad jos patiria spaudimą jau gimdymo namuose ar vaikų įstaigose. Toks poveikis daromas dažniausiai materialiniais sumetimais nurodant, kad vaikui geriau augti normalioje šeimoje arba turtingesnėje šalyje. Hagos konvencijos 4 straipsnyje nurodyta, kad motinos sutikimas įvaikinti gali būti duodamas tik vaikui gimus, o kad suprastų įvaikinimo pasekmes prieš duodami sąmoningą raštišką sutikimą tėvai turėtų gauti teisininkų konsultaciją. Tokios nuostatos numatytos ir Vaiko teisių konvencijos 21 straipsnyje. Nagrinėjančiam bylą teismui, kilus abejonei dėl sutikimo įvaikinti, jis neturėtų apsiriboti vien formaliu procesinio įstatymo vykdymu – pranešti tėvams apie posėdį, bet, esant reikalui išaiškinti svarbias įvaikinimui aplinkybes, gali pripažinti tokį tėvų dalyvavimą posėdyje būtinu. Išankstinis tėvų sutikimas įstatyme siejamas ne su terminu, bet su sąlyga – atšaukimu. Praktikoje tėvai nesidomi, ar sutikimas įvaikinti jau sukėlė pasekmes, ar ne, tačiau SŠK 112 str. 4 d. numato pareigą vaikų teisių apsaugos tarnyboms pranešti tėvams apie ketinimą įvaikinti jų vaiką, jeigu tėvų sutikimas įvaikinti buvo duotas nenurodžius konkretaus įvaikintojo. Apibendrinimas parodė, kad teismų praktikoje toks pranešimas apie ketinimą įvaikinti sutapatinamas su šaukimo į teismo posėdį įteikimu, kai šaukimus tėvams įteikia tarnybos (Vilniaus apygardos teismo civ. bylos Nr. 2–247/97, 2–218/97). Tėvams turi būti pranešta apie ketinimą įvaikinti (SŠK 112 str. 4 d. ). Tai atlieka vaikų globos ir rūpybos institucija. Teismai privalo užtikrinti tėvams teisę atšaukti sutikimą. Tėvai turi teisę atšaukti sutikimą nenurodydami motyvų. Apie prašymo įvaikinti nagrinėjimo datą teismas privalo pranešti tėvams bendra CPK 130 str. 1 d. ir 131 str. tvarka. Dažniausiai tėvai į posėdį neatvyksta, teismas nagrinėja bylas jiems nedalyvaujant ir nepatikrina tarnyboms duoto sutikimo įvaikinti savanoriškumo. Tokiu būdu neįgyvendinama sutikimo atšaukimo teisė. Įvaikinant sutuoktinio vaiką, būtinas motinos ar tėvo rašytinis sutikimas (SŠK 116 str. 1 d. ). SŠK 116 str. redakcija nekito nuo 1993 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. I–275 priėmimo. 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 įvedus įvaikinimo apskaitą Lietuvoje, Apskaitos tvarkos 10. 3 punkte numatyta, kad būsimojo įtėvio sutuoktinio (jeigu įvaikinti pageidauja vienas iš sutuoktinių) sutikimas turi būti patvirtintas notariškai. Toks griežtesnės sutikimo formos reikalavimas neatitinka bendrų reikalavimų, pagal kuriuos pakanka sutikimą įvaikinti duoti raštu. Praktikoje sutikimuose įvaikinti notaras liudija parašą (Notariato įstatymo 26 str. 1 d. 6 p. ). Kadangi sutikimas yra valios pasireiškimo aktas, tai teismui svarbu nustatyti, ar iš tikrųjų yra išreikšta ši valia. V-os raiškos formai taikytina bendra taisyklė – valia turi būti išreikšta raštu. Štai P-ų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–488/97 sutuoktinio prašymą įvaikinti žmonos sūnų, teismas patenkino nesant tėvo sutikimo ir nepakvietęs jo į teismo posėdį. Analogiškai sprendė prašymą Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1186/97, M-mpolės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1330/97, Panevėžio rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–3121/98. Tėvo sutikimas – būtina įvaikinimo sąlyga, todėl nesant šios sąlygos, prašymas turi būti atmestas, kaip tai padarė Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–101/98. Įvaikinimas be tėvų sutikimo Įvaikinimai be tėvų sutikimo yra leidžiami laikantis įstatyme numatytų pagrindų, nes tai išlyga iš bendros įvaikinimo sąlygos, pagal kurią tėvų sutikimas būtinas. Teismai prašymą įvaikinti esant tėvų sutikimui dažnai pakeičia įvaikinimu be tėvų sutikimo. Tokia teismų praktika konstatuota bylose, kuriose tėvai nesutinka įvaikinti. Pakruojo rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–136/97 įvaikino motinos sutuoktiniui dukrą, nors mergaitės tėvas nesutiko. Teismas nurodė, kad tėvas vienerius metus nelankė mergaitės, ja nesirūpino, todėl jo sutikimas nereikalingas. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. birželio 29 d. sprendimu įvaikino berniuką Didžiosios Britanijos piliečiams, nors motina, atliekanti bausmę įkalinimo vietose, pranešė teismui nesutinkanti, kad sūnus būtų įvaikintas, nes grįžusi iš įkalinimo vietų ji pati ketina jį auklėti ir prižiūrėti. Teismas padarė išvadą, kad jos sutikimas nereikalingas (SŠK 113 str. 4 p. ). Teismas įvaikinimą su tėvų sutikimu pakeitė įvaikinimu be tėvų sutikimo, nesant įvaikintojų prašymo (civ. byla Nr. 2–351/98). Teismas prašymus įvaikinti su tėvų sutikimu turėjo atmesti tuo pagrindu, kad negautas tėvų sutikimas kaip būtina įvaikinimo sąlyga SŠK 112 str. tvarka, o ne savo nuožiūra keisti prašymo pagrindą. Įvaikinimas be tėvų sutikimo galimas SŠK 113 str. numatytais atvejais: jeigu tėvai yra nežinomi, jiems atimtos tėvystės teisės, pripažinti neveiksniais, paskelbti nežinia kur esančiais. SŠK 113 str. 4 ir 5 punktai panaikinti 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymu Nr. VIII–1482. Praktikoje SŠK 113 str. 4 p. normą teismai taikė, kai tėvams nebuvo atimtos tėvystės teisės, tačiau net ir negyvendami kartu su vaiku jie nesutiko, kad jis būtų įvaikintas. Šią normą pareiškėjai prašė taikyti nagrinėjant prašymus sutuoktinių, kurie norėjo įvaikinti žmonos ar vyro vaikus. Teismai turėjo būti ypatingai atidūs nagrinėdami šios kategorijos bylas, nes gyvenant atskirai nuo vaikų sumažėja galimybių dalyvauti auklėjant juos. Pasitaikė ir trukdymo faktų. Pakruojo rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–136/97 įvaikino sutuoktinio žmonos septynerių metų dukrą be jos tėvo sutikimo. Tėvui teismo posėdyje nedalyvaujant, teismo išvada, kad jis mergaitės nelankė metus laiko, nesirūpino ja, padaryta tik remiantis suinteresuotų asmenų paaiškinimais. Vaikų teisių apsaugos tarnyba sutiko su tokiu įvaikinimu ir nurodė, kad mergaitė įvaikinta jos pačios interesais turėti vienodą pavardę ir augti pilnoje šeimoje. Tuo tarpu tam, kad būtų pagrįstai ir objektyviai pritaikyta SŠK 113 str. 4 d. , teismas turėjo pareikalauti iš pareiškėjo įrodymų, kurie sudarytų pagrindą taikyti svarstomą teisės normą. Pavyzdžiui, tokius veiksmus atliko M-mpolės rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 2–3267/98. D-umoje bylų, kuriose patenkintas prašymas įvaikinti, įvaikinta be tėvų sutikimo, nes vienam ar abiem tėvams atimtos tėvystės teisės. Tėvystės teisių atėmimo institutas su teisių atėmimo pasekmėmis (SŠK 71 str. ir 73 str. ) neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto principo, jog užtikrinamos asmenų prigimtinės teisės ir jos negali būti atimamos (Konstitucijos 18 str. ). Šeimos teisės vystymas reikalauja keisti tėvystės (motinystės) teisių atėmimą į tėvystės (motinystės) teisių apribojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad tėvystės teisių atėmimas dar nereiškia, kad tėvai neturi teisės pareikšti savo valios dėl įvaikinimo, nes tėvystės teisės gali būti ir grąžinamos. Būtent siekimas susigrąžinti vaikus yra pagrindas keisti savo elgesį ir gyvenimo būdą. Tuo tarpu vaikų teisių apsaugos tarnybos vietoje to, kad skatintų tokį tėvų elgesio pasikeitimą, pasinaudojo SŠK 113 str. 2 p. kaip galimybe be tėvų sutikimo įvaikinti vaikus. Vilniaus apygardos teismas 1998 m. gegužės 26 d. sprendimu įvaikino vienerių metų dvynukus JAV piliečiams, t. y. praėjus tik trims mėnesiams nuo teismo sprendimo, kuriuo atimtos motinystės teisės vienišai motinai, priėmimo dienos. Nėra duomenų, ar dvynukai buvo įrašyti į galimų įvaikinti vaikų sąrašą ir kad jie buvo siūlyti Lietuvos piliečiams (civ. byla Nr. 2-309/98). Pasitaiko bylų, kuriose vaikų teisių apsaugos tarnybos neleistinai delsia atlikti veiksmus vaiko, netekusio šeimos aplinkos, interesams apginti. Štai motinai atimtos motinystės teisės 1996 m. gegužės 3 d. , o berniukas įrašytas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą tik po dvejų metų (Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. 2–424/99). Tėvystės teisių atėmimo procedūros taikymo praktika turi tiesioginę įtaką įvaikinimo procedūroms įgyvendinti. Štai devynerių su puse metų mergaitė buvo apgyvendinta JAV piliečių šeimoje 1996 m. rugpjūčio mėnesį (apgyvendinimo teisinis pagrindas neaiškus). Mergaitė į Lietuvą negrąžinama. 1999 m. vasario 25 d. sprendimu ji įvaikinama JAV piliečiams be tėvų sutikimo. Tėvams tėvystės teisės atimtos 1997 m. vasario 27 d. , mergaitei jau negyvenant Lietuvoje (Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. 2–303/99). Tokių bylų analizė leidžia daryti išvadą, kad teismai nereaguoja į netinkamą Vaikų teisių apsaugos tarnybos veiklą, kuria pažeidžiamos tėvų ir vaikų teisės. Teismai neatkreipė dėmesio, kad sprendimų atimti teisę vaiką auklėti, paimti vaikus iš tėvų SŠK 78 ir 79 straipsnių tvarka negalima prilyginti sprendimams atimti tėvystės teises. Šiais atvejais galima įvaikinti tik esant tėvų sutikimui. Štai atėmus vienišai motinai teisę auklėti vaiką, Vilniaus apygardos teismas nesiaiškino, kokiu pagrindu pripažįsta esant galimybę vaiką įvaikinti, ir be motinos sutikimo jį įvaikino užsieniečiams (civ. byla Nr. 2–555/99). Tėvų sutikimas įvaikinti – reali garantija saugant tėvų ir vaikų prigimtines teises. Vaiko teisių konvencijos 21 str. a papunktis, Hagos konvencijos 4 str. numato, kad visais atvejais galima įvaikinti tik esant sąmoningam pasikonsultavusių suinteresuotų asmenų sutikimui. Tie atvejai, kai toks sutikimas nereikalingas, griežtai reglamentuotini. SŠK 113 str. numatyti atvejai yra neišsamūs, kai kurie prieštaringi arba tiesiogiai prieštaraujantys tarptautinės teisės normoms. Tokie atvejai, kai tėvų sutikimas nereikalingas, nustatomi tikrinant, kaip vaikas liko be tėvų globos. Įvaikinti galima be tėvų sutikimo, kai vaikas našlaitis (tėvai, ar vienas iš jų mirę), kai tėvai nežinomi (rastas vaikas), kai tėvai žinomi, bet jie ieškomi (šiuo atveju būtini duomenys apie nesėkmingas tėvų paieškas 1995 m. spalio 16 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1344 25. 3 punkto numatyta tvarka). Nėra galimybės gauti tėvų sutikimo įvaikinti vaikus, kai tėvai ar vienintelis iš turėtų tėvų paskelbti mirusiais, nežinia kur esančiais, pripažinti neveiksniais. Kitais atvejais tėvų sutikimas būtinas, jeigu vaikas įvaikinamas į kitą šalį (Hagos konvencijos 4 str. ). Tarptautinio įvaikinimo atveju SŠK 113 str. 2 p. prieštarauja tarptautinės teisės normoms, todėl taikytinos tarptautinės normos. Įvaikinamojo sutikimas Iki 1999 m. balandžio 14 d. galiojo SŠK 115 str. 1 d. reikalavimas, kad įvaikinant asmenį, kuriam suėjo penkiolika metų, būtinas jo rašytinis sutikimas. Nuo 1999 m. balandžio 14 d. šio straipsnio redakcija pakeista remiantis 1999 m. kovo 25 d. įstatymu Nr. VIII–1106, ir dabar būtinas dešimt metų sulaukusio įvaikinamojo sutikimas. Skirtingai nuo tėvų, sutikimą įvaikinamasis duoda teismui. Teismų praktikoje šis įstatymo skirtumas nėra tinkamai įgyvendinamas. Įvaikinamieji, kaip ir tėvai, duoda išankstinius sutikimus Vaikų globos ir rūpybos institucijai ir teismo posėdyje tokį sutikimą patvirtina. Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas patenkino sutuoktinio prašymą įvaikinti žmonos šešiolikos metų dukrą pastarajai posėdyje nedalyvaujant (civ. byla Nr. 2–214/97). Duodamas sutikimą Vaikų globos ir rūpybos institucijai, vaikas jau išreiškia savo nuomonę ir jam ją pakeisti teisme būtų sunku dėl psichologinių aplinkybių, todėl vaiko, sulaukusio penkiolikos metų, o nuo 1999 metų balandžio 14 d. – sulaukusio dešimties metų amžiaus, sutikimas duodamas teismui, įrašant jį į protokolą ir vaikui pasirašant, ar atskirą rašytinį sutikimą pridedant prie bylos (CPK 3065 str. 5 d. ). Tokiais atvejais ypač svarbu įgyvendinti įvaikinamojo procesinę teisę – išklausyti jį teismo procese. Įvaikinamojo sutikimas skiriasi nuo tėvų sutikimo ne tik tuo, kam jis yra duodamas, bet ir turiniu. Sutikdamas būti įvaikintas, įvaikinamasis turi sutikti ir dėl teisinės padėties naujų tėvų atžvilgiu. Pagal SŠK 118 str. 3 d. įvaikintojai gali būti pripažinti vaiko, kuriam yra suėję penkiolika metų, tėvais tik tada, kai dėl to yra rašytinis vaiko sutikimas. Toks sutikimas būtinas norint pakeisti vardą ir pavardę (SŠK 122 str. 4 d. ). Išaiškindamas vaiko sutikimą procese, teismas turi informuoti jį dėl įvaikinimo ir dėl sutikimo įvaikinti galinčių atsirasti pasekmių. Teismas turėtų patikrinti, ar buvo užtikrinta galimybė vaikui gauti teisininko konsultaciją (Hagos konvencijos 4 str. d pastraipos 1, 3 punktai). Tarptautinės teisės normos vaiko raštiško sąmoningo sutikimo nesieja su konkrečiu amžiumi. Hagos konvencijos 4 straipsnio d pastraipoje numatyta, kad atsižvelgiant į vaiko brandumą ir amžių turi būti gautas raštiškas sąmoningas vaiko sutikimas būti įvaikintam. Teismai vaiko brandumą nustato įrodymais, numatytais CPK. Dešimties metų amžiaus vaikas jau turi savo nuomonę, gali išreikšti savo norus, atitinkamas simpatijas ir antipatijas, todėl, atsižvelgiant į įvaikinamojo interesus, teismams sutikimas įvaikinti gali būti duodamas kartu su sutikimu, kad įvaikintojai taptų jo tėvais arba įtėviais, bei sutikimu pakeisti vardą ir pavardę. Tarptautinės teisės normos, reglamentuojančios įvaikinimą, be vaiko raštiško sąmoningo sutikimo, numato ir kitokius vaiko požiūrio į galimą įvaikinimą išaiškinimo būdus – tai vaiko nuomonė ir noras (Hagos konvencijos 4 str. d pastraipos 2 punktas). Toks vaiko nuomonės ir noro išaiškinimas galimas išplečiant įvaikinamojo procesines teises, ką leidžia įgyvendinti SŠK 115 str. 2 d. nauja redakcija. Teismai turėtų suteikti vaikams nepriklausomai nuo amžiaus procesines teises, ypač teisę būti išklausytam visais jį liečiančiais klausimais bylos nagrinėjimo metu, nepažeidžiant jo interesų. Atsižvelgiant į teisės normas, reglamentuojančias įvaikinamųjų teises dalyvauti patiems įvaikinimo procese, įvaikinimas be vaiko sutikimo galimas tik įstatyme numatytais atvejais. SŠK 115 str. 3 d. numato, kad sutikimo nereikalaujama, jeigu įvaikinamasis gyvena įvaikintojų šeimoje ir įvaikintoją laiko savo motina (tėvu). Įvaikinant sutuoktinio vaiką, dažniausiai vaikas iki sprendimo įvaikinti gyvena su įvaikintoju šeimoje. Klaipėdos miesto apylinkės teismas įvaikino sutuoktiniui penkiolikos metų amžiaus žmonos sūnų ir nurodė, kad vaikas daug metų augo pareiškėjo šeimoje, vadino jį tėvu (civ. byla Nr. 2–3206/98). Įvaikinant sutuoktinio vaiką, pareiškėjas prašo suvienodinti sutuoktinių ir vaiko, įvaikinamojo ir bendrų sutuoktinių vaikų pavardes. Įvaikinimo santykiai ir pasekmės atsiranda teismo sprendimo pagrindu, kuris gali būti priimtas tik esant valios pasireiškimui – norui įvaikinti. Analizuojant apibendrinimui pateiktas bylas, nustatyti faktai, kai per įvairius fondus, bendrijas vaikai patenka į kitų šalių šeimas, kurios tik po keleto metų kreipiasi dėl konkrečių vaikų įvaikinimo, o šie iki įvaikinimo į Lietuvą negrąžinami. Štai našlaičių fondo „Širdis į širdį” iniciatyva devynerių metų šešių mėnesių mergaitė 1996 m. rugpjūčio mėnesį buvo išvežta į JAV ir Konektikuto valstijoje apgyvendinta bevaikių JAV piliečių šeimoje. Mergaitė gyveno jų šeimoje daugiau kaip metus. Į galimų įvaikinti vaikų sąrašą nebuvo įtraukta. Praėjus daugiau kaip dvejiems metams, ji buvo šios šeimos įvaikinta. Pareiškėjai pateikė notariškai patvirtintą mergaitės sutikimą. Mergaitė teisme nedalyvavo, į Lietuvą nebuvo grąžinta (Vilniaus apygardos teismo civ. byla 2–303/99). Toks vaiko įkurdinimas užsieniečių šeimoje iki įvaikinimo negali būti prilyginamas SŠK 115 str. 3 d. numatytam pagrindui, t. y. kaip galimybė įvaikinti be įvaikinamojo sutikimo. Netaikytina šiems užsieniečiams ir pirmenybė prieš kitus įvaikintojus, gyvenančius Lietuvoje, norint įvaikinti konkretų vaiką (SŠK 109 str. 4 d. 6 p. ). Vaiko auklėjimo įstaigų, šeimynų, globėjų (rūpintojų) sutikimas Įvaikinimo santykiai negali susiformuoti be valios pasireiškimo, t. y. noro įvaikinti. Dažnai ką tik gimęs vaikas netenka tėvų globos, o gauti tėvų sutikimą įvaikinti nėra galimybės. Tokiais atvejais būtinas su vaiku susijusių asmenų, valdžios ir kitų institucijų sutikimas pradėti įvaikinimo procedūrą. SŠK 114 str. numato šeimynų, globėjų (rūpintojų), valstybinių, visuomeninių ir kitų vaikų auklėjimo įstaigų sutikimo būtinumą. Pagal prasmę šių subjektų sutikimai pakeičia biologinių tėvų sutikimus, todėl jie turi būti rašytiniai, nenurodant konkretaus įvaikintojo ir pažymint, kad įvaikinimo pasekmės yra aiškios, ypač dėl juridinių vaiko ir šeimos santykių nutrūkimo ar nenutrūkimo. Įstatymo leidėjas nenumato sutikimo įvaikinti atšaukimo teisės šeimynoms, globėjams (rūpintojams), valstybinėms vaiko auklėjimo įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms. Toks sutikimas turi platesnę reikšmę nei biologinių tėvų, nes, remdamiesi visa reikalinga ir patikima informacija apie vaiką, šie įvaikinimo procesuose dalyvaujantys subjektai turi pasisakyti, ar konkrečiam vaikui atsižvelgiant į jo interesus reikia parinkti kitą priežiūros būdą. Jie turi nurodyti argumentus, kodėl įvaikinimas bus tinkamesnis vaiko priežiūros būdas nei, pavyzdžiui, rūpyba ar institucinė priežiūra (Vaiko teisių konvencijos 20 str. ). Vaiko auklėjimo įstaigų, šeimynų, globėjų (rūpintojų) sutikimų, kurie duoti apibendrintose bylose, analizė leidžia daryti išvadą, kad dauguma šių sutikimų yra pagrįsti argumentu, jog vaikui geriau augti šeimoje, ypač užsieniečių; sutikimai duodami išskiriant brolius ir seseris, giliau neišanalizavus konkretaus vaiko interesų ir galimybių prisitaikyti naujoje šeimoje. V-inami tik materialiniai poreikiai, o užsieniečiai, vos susipažinę su kūdikių, globos namų ar internatų aplinka, pabendravę su vaiku tik kelias valandas, apsisprendžia įvaikinti. Tokiuose pasirinkimuose slypi galimi neigiami įvaikinimo padariniai – psichologinis neatitikimas, nesuprasti tikrieji vaiko interesai. Pasitaiko atvejų, kai nesant tėvų sutikimo, teismas pripažįsta nesant būtina gauti atitinkamų institucijų sutikimą, t. y. taikoma SŠK 114 str. 5 dalis. Klaipėdos miesto apylinkės teismas įvaikino trejų metų mergaitę, nesant kūdikių namų sutikimo ir jų atstovui byloje nedalyvaujant; tėvams atimtos tėvystės teisės. Analogiška padėtis konstatuota Alytaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–637/97, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–501/99. SŠK 114 str. 5 d. taikymui įstatymo leidėjas numatė sąlygą – „jeigu toks įvaikinimas be globėjų, rūpintojų ir kitų sutikimo atitiks vaiko interesus”. Teismų sprendimuose bendrai nurodoma, kad įvaikinimas atitinka vaiko interesus, bet nėra motyvų, kodėl taikoma SŠK 114 str. 5 d. Pažymėtina, kad įvaikinant į kitas šalis teismui būtina nustatyti, nesant galimybės įvaikinti šalies viduje faktą. Šios aplinkybės nustatymas yra įmanomas tik pasitelkus vaikų teisių apsaugos institucijas. Praktiškai – taikant SŠK 114 str. 5 d. nuostatas įvaikinimas leistinas tik įvaikinant Lietuvos piliečiams. Lietuvoje vangiai įgyvendinamas nuolatinės globos institutas, todėl įvaikinimui dažniau atiduodama pirmenybė nei globai. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2K–214/98 įvaikino dvejų metų berniuką, nors tam prieštaravo vaiko laikinoji globėja, kuri dar nebuvo apsisprendusi, ar prašys berniuką suteikti jai nuolatinei globai. Vaiko motina pageidavo, kad vaikas liktų pas globėją. Teismas, vadovaudamasis SŠK 114 str. 3 ir 4 d. , vaiko interesais priima sprendimą jį įvaikinti. 1998 m. kovo 24 d. Vaiko globos įstatyme Nr. VIII–674 pripažįstama, kad vaiko globa šeimoje ar šeimynoje turi atitikti vaiko interesus. SŠK 114 str. 3 d. nebuvo pakeista priėmus šį įstatymą, todėl globėjo teisės SŠK 114 str. 3 d. yra susiaurintos. SŠK 114 str. 1, 2 ir 4 dalių reikalavimų įvykdymas yra labai svarbus, jeigu prašymas įvaikinti sprendžiamas be tėvų sutikimo. Šios kategorijos bylos, kur įvaikinama be tėvų sutikimo, sudaro daugumą apibendrintų bylų. Vaikų auklėjimo įstaigų sutikimai turi platesnę reikšmę nei globėjų ar rūpintojų. Šių įstaigų sutikimų pagrindu valstybės vardu išvadą duoda tarnybos. Neretai vaikų auklėjimo įstaigos, ypač kūdikių namai, atlieka įvaikinimo procedūrų veiksmus, kurie priskirti miesto (rajono) tarnybai, t. y. užsiima įvaikintojų paieška. Išskirti seseris ir brolius leidžiama tik išimtiniais atvejais Įstatymo leidėjas įvaikinimu numatydamas vaikui, netekusiam šeimos aplinkos, galimybę įgyti naują šeimą, maksimaliai siekė apginti kitus šeimos santykius, giminystę, t. y. kiek galimybės leidžia neišskirti seserų ir brolių. S-tama, kad įvaikinti brolius ir seseris, ypač jei jų yra keli (vaikus iš daugiavaikės šeimos), yra labai problemiška, tačiau išimtis gali būti leistina iš vienos šeimos įvaikinant ne mažiau kaip du vaikus ir panašiai. Teismų praktikoje įstatymo garantuotos brolių ir seserų teisės neleisti išskirti įvaikinimo atveju nėra pilnai apgintos. Teismai per daug plačiai ir neargumentuotai taiko šią išimtį. Štai jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2–351/98 Didžiosios Britanijos piliečiams įvaikinti du skirtingų šeimų berniukai. V-o iš jų motina nesutiko įvaikinti, o kitos ketverių metų amžiaus berniukas augo kartu su penkerių metų sesute Šiaulių logopediniuose vaikų namuose. Teismas nurodė, kad brolį ir seserį galima išskirti, nes jie kartu negyveno, o tai prieštaravo Šiaulių logopedinių vaikų namų išduotai pažymai (b. l. 18). Be to, šis berniukas turi dar du brolius. Tokiu būdu, be pakankamo įstatyminio pagrindo, keturi vaikai buvo išskirti ir įvaikinti skirtingose šalyse. Teismai, išskirdami brolius ir seseris, sprendime dažnai nenurodo tokios išimties taikymo motyvų. Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–346/97 sprendime nurodė, kad brolius tikslinga išskirti, tačiau nepaaiškino, kuo ir kieno interesais tas tikslingumas pasireiškė. Taip civilinėje byloje Nr. 2–392/99 išskirti pusantrų metų mergaitė ir jos dvejų su puse metų brolis, kurie abu augo Šiaulių sutrikusio vystymosi vaikų globos namuose, nenurodant tikrųjų motyvų Pasitaiko atvejų, kai pareiškėjai nežino, jog jų įvaikinamas vaikas turi brolių ir seserų. 1997 m. liepos 4 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimu JAV piliečiams buvo įvaikinta dešimties metų mergaitė, kuri turėjo keturiolikos metų brolį. Vaikai buvo išskirti be pakankamo pagrindo. 1998 m. sausio 19 d. sesers įtėviai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu jiems įvaikinti ir įdukros brolį. Teisme pareiškėjai nurodė, kad apie brolio buvimą nebuvo informuoti (b. l. 54). Po 1997 m. liepos mėnesį įvykusio teismo proceso jie apie tai sužinojo, leido vaikams bendrauti telefonu, nes įdukra negali gyventi be brolio. 1998 m. sausio 30 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas įvaikino ir brolį (civ. byla Nr. 2–128/98). Negalima pripažinti pagrįstu išskirti brolius ir seseris tokį motyvą, kad broliai ir seserys jau buvo išskirti įvaikinant juos kitiems asmenims, todėl galima išskirti ir kitus brolius ir seseris (Vilniaus apygardos civ. byla Nr. 2–624/98). Nepakanka motyvo, kad vaikui geriau augti šeimoje ir dėl to tikslinga jį išskirti su broliais ir seserimis, kaip nurodė Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2–363/97. Teismai, svarstydami klausimą dėl brolių ir seserų išskyrimo, turi nepamiršti, kad įstatymas numato tik išimtį, leidžiančią išskirti, o pagal bendrą taisyklę – broliai ir seserys negali būti išskirti. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 25 str. 2 d. , SŠK 136 str. , Vaiko globos įstatymas numato, kad steigiant globą (rūpybą) turi būti siekiama sudaryti sąlygas vaikams gyventi kartu su broliais ir seserimis. Alytaus vaikų globos namų atstovas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–137/98 nurodė, kad įvaikinamojo brolis perduotas globoti į šeimyninius globos namus, o įvaikinamojo atžvilgiu pripažino nesant tikslinga taikyti tokį priežiūros būdą, nes jis jau turi globėjus Prancūzijoje (b. l. 72). Broliai teismo sprendimo priėmimo dieną buvo dvylikos ir trylikos metų amžiaus, kartu augo vienuose globos namuose. Dvylikametis brolis parašė rašytinį sutikimą dėl brolio įvaikinimo. 1998 m. vasario 20 d. sprendimu teismas brolius išskyrė, motyvuodamas tuo, kad įtėviai sutinka, jog broliai ateityje bendrautų. Tačiau Lietuvoje nepilnamečio brolio teisių teismas neapgynė. SŠK 121 str. tvarka sprendime nenurodyta apie jo teisių išsaugojimą, neįformintas pareiškėjo sutikimas dėl šių teisių išsaugojimo. Teismas neįvertino ir kitų auklėjimo įstaigos netinkamų veiksmų, dėl kurių broliai buvo išskirti, nes abu vaikai turėjo būti perduoti šeimynos globai Lietuvoje (SŠK 132 str. 4 d. , 136 str. ). Vilniaus apygardos teismas išskyrė vienuolikos ir keturiolikos metų brolius, augusius Vilniaus 3–jame internate, dėl to, kad jų kartu įvaikinti neprašė, nors Trakų rajono vaikų teisių apsaugos tarnyba nesutiko, kad vaikai būtų išskirti. Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovė nurodė, kad brolis negali būti kliūtis įvaikinant kitą brolį (civ. byla Nr. 2–28/97). Broliai ir seserys negali būti įvaikintojai (SŠK 108 str. 3 d. ), juos išskirti galima tik išimtiniais atvejais, todėl teismai brolių ir seserų atskyrimą turi taikyti ribotai, argumentuotai ir tik įvaikinamojo interesais. Vykdant įvaikinimo procedūras turi būti maksimaliai gerbiamos jų teisės. Negalima išskirti brolių ir seserų vien jų sutikimų pagrindu. Vaikų auklėjimo ir globos įstaigos, be teisinio pagrindo, reikalauja rašytinių sutikimų įvaikinti iš įvaikinamojo nepilnamečių brolių ir seserų. Tokia netinkama praktika konstatuota visose bylose, kuriose įvaikinamasis turi vyresnių nei dešimties metų amžiaus brolių ir seserų. Nustatyta, kad teismai taikė SŠK 108 str. 2 d. brolių ir seserų sutikimo pagrindu, nors tam vaikų teisių apsaugos tarnybos prieštaravo. Štai Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–363/97, kurioje patenkintas prašymas įvaikinti aštuonerių ir devynerių metų brolį ir seserį Lenkijos piliečiams, Pabradės internato administracija pateikė rašytinius vienuolikos, dvylikos ir penkiolikos metų brolių ir seserų sutikimą įvaikinti jaunesniuosius. Teismas nereagavo į tokius įstatymo pažeidimus, o liekančių gyventi internate brolių ir seserų sutikimų pagrindu pritaikė išimtį – SŠK 108 str. 2 d. įvaikinant išskirti seseris ir brolius, nors Š-ių rajono savivaldybės vaikų teisių apsaugos tarnyba nesutiko juos išskirti. Atkreiptinas teismų dėmesys, kad neleistina pažeisti brolių ir seserų, likusių be tėvų globos, teisių. Būtina plačiau taikyti SŠK 109 str. 4 d. 3 p. , SŠK 136 str. , Vaiko globos įstatymą. Įstatyme numatytos išimtys leistinos tik įvaikinamojo interesais (vaikai nežino apie giminystę, negyveno ir nebuvo kartu auklėjami, negali gyventi bei būti kartu auklėjami dėl sveikatos ar faktiškai jau yra atskirti). Faktiško išskyrimo motyvą nurodė Vilniaus apygardos teismas (civ. byla Nr. 2–303/99), įvaikindamas dvi seseris JAV piliečiams, nes kitas tris seseris jau globojo Lietuvoje gyvenanti šeima. U-iečių teisė įvaikinti Lietuvos piliečius Ši teisė ribojama draudimu: neleidžiama įvaikinti vaiko, jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietis, arba yra gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti jiems vaiką auklėti ir išlaikyti (SŠK 109 str. 4 d. 4 p. , SŠK 132 str. 4 d. 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII–1482 redakcija, Hagos konvencijos preambulė). Iki 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo įsigaliojimo užsieniečių teisės įvaikinti draudimus numatė SŠK 132 str. 2 d. , kuri buvo priimta 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. I–642 ir nebuvo keičiama pildant SŠK keturioliktąjį skirsnį nauja norma – SŠK 1081 str. Įvaikinimo apskaita buvo įvesta 1995 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. I–966. Įvaikinimo apskaitos Lietuvoje tvarkos įvedimas turėjo didelę reikšmę įgyvendinant SŠK 132 str. 2 d. numatytą imperatyvą, nes per apskaitą galima buvo patikrinti, ar buvo realiai pasiūlytas vaikas Lietuvoje pageidaujantiems įvaikinti asmenims, ir objektyviai nustatyti, kad prašymas įvaikinti pasiūlytą vaiką negautas. 1999 m. vasario 25 d. teismo sprendimu Italijos piliečiams įvaikinta dvejų metų mergaitė, kuri į galimų įvaikinti vaikų sąrašą buvo įtraukta 1999 m. sausio 4 d. (Vilniaus apygardos civ. byla Nr. 2–351/99). P-ikrinti, ar realiai buvo pasiūlytas vaikas, ir objektyviai nustatyti, kad Lietuvoje pageidaujantys įvaikinti neprašė šio vaiko, galima tik pareikalavus informacijos apie pranešimus suinteresuotiems asmenims (Apskaitos tvarkos 19–22 punktai). Įstatymų leidėjas nenustatė termino, kiek laiko reikėtų galimą įvaikinti vaiką siūlyti Lietuvoje pageidaujantiems įvaikinti asmenims, šeimoms. Praktikoje nusistovėjęs terminas 1–2 mėnesiai nuo tos datos, kai duomenys apie vaiką iš miesto (rajono) tarnybų perduodami respublikinei apskaitai. Akivaizdu, kad įvedus įvaikinimo apskaitą, turėjo pakisti ir SŠK 132 str. 2 d. taikymas. Tai draudžiamojo pobūdžio norma, todėl švelninti jos taikymo sąlygų Vilniaus apygardos teismas negalėjo. Tarptautinio įvaikinimo pranašumas yra tuomet, kai vaiko negalima perduoti globai ar įvaikinti šeimai toje šalyje, iš kurios vaikas kilęs, šeima randama kitoje valstybėje (Hagos konvencijos preambulė). 1998 m. kovo 24 d. priėmus Vaiko globos įstatymą, teismai turi patikrinti, ar negautas Lietuvoje gyvenančių asmenų prašymas globoti konkretų vaiką, nes Vaiko teisių konvencijos 21 str. globą ir įvaikinimą šalies viduje pripažįsta vaiko, netekusio savo šeimos aplinkos, priežiūros būdais, o tarptautinį įvaikinimą tik alternatyviu šiems būdams. Tokios nuostatos įtvirtintos Vaiko globos įstatymo 1 str. ir SŠK 136 str. Lietuvoje gyvenančio asmens prašymas įvaikinti ar globoti konkretų vaiką teismui turi būti pagrindas atmesti užsieniečių prašymą įvaikinti SŠK 132 str. 2 d. (nauja redakcija – SŠK 132 str. 4 d. ) tvarka. Apibendrinimo metu buvo konstatuota kitokia teismų praktika: užsieniečių teisė įvaikinti Lietuvos pilietį buvo įgyvendinta švelninant šiai teisei numatytus apribojimus. 1998 m. birželio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas įvaikino dešimties metų mergaitę, kuri apsigyveno JAV piliečių šeimoje 1995 m. našlaičių fondo ,,Širdis į širdį” iniciatyva, be aiškaus teisinio pagrindo. Lietuvoje mergaitę siekė globoti čia gyvenantis asmuo, kuris ja rūpinosi iki jos išvykimo į JAV. Teismas kvietė šį asmenį į posėdį ir jis patvirtino savo norą, kad mergaitė būtų grąžinta į Lietuvą. Teismas patenkino JAV piliečių prašymą, nurodydamas, kad iki mergaitei apsigyvenant JAV, globa jai nebuvo paskirta, o prašymų globoti ar įvaikinti Lietuvoje nepareikšta (civ. byla Nr. 2–336/98). Šioje byloje teismas prieštaringai taikė globos institutą: nurodė, kad turėtų būti iki prašymo įvaikinti įsteigta globa, kartu, remdamasis SŠK 132 str. 2 d. pagrindu, argumentavo, kad negautas prašymas šalies viduje globoti ar įvaikinti. Kaip įvaikinimo, taip ir globos atveju teismas turi patikrinti, ar realiai buvo pasiūlyta globoti vaiką Lietuvos šeimoms ir šeimynoms. Štai 1998 m. vasario 7 d. sprendimu buvo patenkintas Prancūzijos piliečių prašymas įvaikinti septynerių metų berniuką, kuris augo šeimynoje ,,Tėviškės namai”. Šeimynos auklėtojos nurodė, kad Vaikų teisių apsaugos tarnyba neieškojo Lietuvoje vaikui nuolatinės globos iki pilnametystės, o pasiūlė jį, kaip galimą įvaikinti, užsieniečiams. Teismai neturi plečiamai aiškinti imperatyvios SŠK 132 str. 4 d. normos. Šios normos esmė yra ta, kad negalima vaiko įvaikinti užsieniečiams, jeigu dėl konkretaus vaiko gautas prašymas Lietuvoje gyvenančių asmenų. Prašymo gavimas yra pagrindas atmesti užsieniečių prašymą įvaikinti. Teismai praktikoje šią normą taiko kitaip. Štai Vilniaus apygardos teismas, pradėjęs nagrinėti JAV piliečių prašymą įvaikinti vienerių metų trijų mėnesių amžiaus berniuką, gavo J-avos gyventojų prašymą įvaikinti tą patį berniuką ir berniuko senelės prašymą globoti anūką. J-avos rajono vaikų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą, kad nesutinka berniuką įvaikinti užsieniečiams. Teismas nesprendė užsieniečių prašymo pagal tuo metu galiojusią SŠK 132 str. 2 d. redakciją, bet atidėjo bylą. Respublikinės Vaikų teisių tarnybos atstovė pareiškė, kad šeima iš Lietuvos ir JAV piliečiai turi vienodas teises (b. l. 105). Teismas ištyrė pretendentų iš Lietuvos galimybę įvaikinti, gavo jų raštišką atsisakymą, kad negalės materialiai aprūpinti vaiko taip, kaip užsieniečių šeima, ir patenkino JAV piliečių prašymą. Sprendime teismas nurodė motyvus, kad nebuvo Lietuvoje gyvenančių šeimų prašymų paimti globai arba įvaikinti berniuką (civ. byla Nr. 2–258/97). Teismas, nagrinėdamas JAV piliečių prašymą, nepagrįstai vadovaudamasis CPK 3065 str. 1 d. , kvietė pretendentus iš Lietuvos ir tuo paskatino juos atsisakyti prašymo užsieniečių naudai, nors tokių teisių įstatyme užsieniečiams nesuteikta. CPK 3065 str. 1 d. numato vienodą procesinę padėtį keliems asmenims į tą patį vaiką šalies viduje arba keliems asmenims iš užsienio. Esant pageidaujantiesiems įvaikinti tą patį vaiką iš Lietuvos ir užsienio, jeigu nagrinėjant užsieniečių prašymą įvaikinti paaiškėja, kad tą vaiką įvaikinti ar globoti prašo Lietuvos piliečiai ar Lietuvoje gyvenanti šeima ar šeimyna, teismas užsieniečio prašymą atmeta SŠK 132 str. 4 d. , 109 str. 4 d. 4 p. pagrindu. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nuomone, pretenduojantys įvaikinti Lietuvos piliečiai ir Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos į bylos pagal užsieniečių prašymą įvaikinti nagrinėjimą nešauktini. Tarptautiniam įvaikinimui būtinos šios papildomos sąlygos: – turi būti deramai išnagrinėtas klausimas, ar galima vaiką įkurdinti valstybėje – gimtinėje, ir po to nuspręsti, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitiks vaiko interesus (Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis, Hagos konvencijos 4 str. b pastraipa); – vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi (Hagos konvencijos 5 str. c pastraipa); – įvaikinant vaiką, turi būti nustatyta, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą (Vaiko teisių konvencijos 21 str. a, b, c papunkčiai, Hagos konvencijos 23 str. 1 paragrafas, 26 str. ). Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas užsieniečių prašymus įvaikinti, netaikė tarptautinės teisės numatytų apribojimų įvaikinimui kitose šalyse. Tarptautinė teisė įvaikinimą kitoje šalyje laiko alternatyva kitiems vaiko priežiūros būdams, o pirmenybę suteikia bet kokiai pakankamai vaiko priežiūrai šalies viduje. Vaiko teisių konvencijos 21 str. numato, kad įvaikinant į užsienį turi būti užtikrinta, kad vaikui bus suteiktos tokios pat garantijos ir laikomasi tokių pat normų kaip ir įvaikinant šalies viduje. Lietuvos teismams nagrinėjant vaikų, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, įvaikinimo bylas turi būti taikoma Lietuvos teisė. Tačiau teismas turi atsižvelgti ir į įvaikintojo valstybės teisėje nustatytas įvaikinimui sąlygas ir draudimus, siekdamas, kad Lietuvos teismo sprendimas toje valstybėje būtų pripažįstamas (Hagos konvencijos 4 str. ). Šias garantijas galima įgyvendinti tik nustačius, kaip priimančioji valstybė pripažins įvaikinimą. Įvaikinimo pripažinimas reiškia vaiko ryšių tarp vaiko ir įtėvių pripažinimą, įtėvių atsakomybės už vaiką pripažinimą, vaiko ir jo ankstesnių tėvų juridinių santykių pasibaigimą ir suteikimą vaikui tų teisių ir garantijų, kurios tolygios teisėms ir garantijoms, atsirandančioms įvaikinus toje šalyje. Taigi subsidiariai turi būti taikoma ir įvaikintojo valstybės (valstybės, į kurią vaikas po įvaikinimo bus išvežtas) teisė. Tarptautinio įvaikinimo bylose nekonstatuota, kad būtų įvykdyta ši būtina tarptautiniam įvaikinimui sąlyga, nes bylose nėra duomenų apie sprendimų pripažinimą, įvaikio teisinę padėtį įtėvio valstybėje. Įvaikinant į Izraelį, bylose nerasta specialių institucijų leidimų arba sutikimų, kad leidimai bus išduoti vaikui įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2–168/98, 2–131/98 ir kitos, kur pareiškėjai – Izraelio piliečiai). P-eikti šios šalies piliečių dokumentai neleidžia daryti išvados apie vaikui suteikiamas garantijas ir įvaikinimo pripažinimą Izraelyje. Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. teismas, nagrinėdamas užsieniečių prašymus įvaikinti Lietuvos piliečius, turėjo taikyti Hagos konvenciją, tačiau, apibendrinus šio teismo 1999 metų pirmojo pusmečio bylas, šios tarptautinės teisės normų taikymo bylose nekonstatuota. Teismai turi atkreipti dėmesį, kad nesant būtinų įvaikinimo sąlygų (jeigu nenumatytos nacionalinių įstatymų ar tarptautinių teisės normų išimtys iš šių sąlygų (SŠK 113 str. , 114 str. 5 d. , 115 str. 3 d. , Hagos konvencijos 24 str. ), teismai turi prašymą įvaikinti atmesti. Kitos reikšmingos įvaikinimui aplinkybės Lietuvoje dažni atvejai, kai vaikai įkurdinami ar perkeliami į kitas šalis iki įvaikinimo. Tokia padėtis susiklostė Pabradės internato auklėtinius įkurdinant Lenkijos Respublikoje. Našlaičių fondas „Širdis į širdį” įkurdino Klaipėdos vaikų globos namų „S-elė” auklėtinius JAV. Prancūzijoje vaikus įkurdina organizacija „Šiaurė–Pietūs”. Kai kurie jų gyvena tose šalyse 1–2 metus iki įvaikinimo. Iki 1998 m. rugpjūčio 1 d. įvaikinimą reglamentuojančios normos nenumatė tokio įkurdinimo galimybės, tačiau nuo nurodytos datos pradėjus veikti Hagos konvencijai Lietuvoje, šios konvencijos 20 straipsnis numato bandomąjį laikotarpį, per kurį vaikas gali būti įkurdintas pas būsimus įtėvius. V-ose šalyse nurodomas bandomasis laikotarpis, kitur steigiama laikinoji globa. Šių procedūrų esmė nustatyti, ar pageidaujantieji įvaikinti konkretų vaiką yra psichologiškai ir materialiai pasiruošę tam. Ypač svarbus konkretaus įvaikintojo ir įvaikinamojo psichologinis suderinamumas. Šios visos procedūros yra įvaikinimo proceso dalis, todėl vaikų įkurdinimas, jeigu nacionaliniuose įstatymuose bus numatytas bandomasis laikotarpis, turi būti kontroliuojamas centrinių valdžios institucijų (Hagos konvencijos 20 str. ). Apibendrinimo metu nustatyti vaikų įkurdinimo kitose šalyse atvejai iš esmės traktuotini kaip pasiūlymai juos įvaikinti, nors nėra pradėtas įstatymų numatytas įvaikinimo procesas. Tokie vaikų įkurdinimo būdai kitoje valstybėje teismo turėjo būti pripažinti neteisėtais, ir teismas turėjo pranešti vaiko apsaugos institucijai apie būtinumą grąžinti vaiką į Lietuvą (E-igracijos įstatymo 6 str. ). Vilniaus apygardos civilinėje byloje Nr. 2–56/97 Vokietijos piliečiai nurodė, kad per privatų tarpininką susipažino su šeima, kuri laukėsi aštunto vaiko. Motinai buvo 3–4 nėštumo mėnuo. V-o mėnesio vaikas Vokietijoje buvo įkurdintas neteisėtai paskirtos globos pagrindu. Vaikas Lietuvos šeimoms nebuvo siūlytas nei globoti, nei įvaikinti. Teismas jį įvaikino po metų, Vokietijos piliečiams atsižvelgiant į vaiko interesus, kad mergaitė jau priprato šioje šeimoje ir kad perduodant ją kitiems būtų pažeisti jos interesai. Vilniaus apygardos teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad teisėtu vaiko įkurdinimu užsienio valstybėje gali būti pripažintas paskirtas bandomasis laikotarpis būsimų įtėvių šeimoje arba įvaikinimas, arba globa (rūpyba) ir kitais atvejais (žiūrėti E-igracijos įstatymą, Hagos konvenciją). Prašymas įvaikinti SŠK 117 str. nurodo šios kategorijos bylų procesines nuostatas, t. y. teismingumą ir teiseną, kurių tvarka nagrinėjami prašymai. CPK 3062 str. numato reikalavimus prašymui. Ši procesinė norma įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. , todėl joje nėra papildomų reikalavimų, kurie būtini įvedus SŠK 1081 str. , dėl įvaikinimo apskaitos: pareiškėjas turėtų nurodyti, ar jis yra pageidaujančiųjų įvaikinti sąraše, ar įvaikinamasis yra galimų įvaikinti vaikų sąraše. Apibendrintose bylose kiti duomenys prašyme apie pareiškėjus ir įvaikinamuosius pareiškėjų iš esmės nurodyti teisingai. Pareiškėjų nurodomus įvaikinimo motyvus galima sugrupuoti taip: 1) pareiškėjai bevaikiai ir siekia patenkinti motinystės (tėvystės) jausmus; 2) turi įvaikintą vaiką ir pasisekus siekia dar įvaikinti, kad įvaikis nebūtų vienišas; 3) turi vieną ar du biologinius vaikus, siekia didesnės šeimos, bet daugiau dėl sveikatos ar amžiaus patys vaikų turėti negali; 4) vaikas, kurį siekia įvaikinti, auga pareiškėjo šeimoje ir susiklosto tėvystės santykiai. Teismai neretai priima nagrinėti prašymus, neatitinkančius CPK 3063 str. 2 d. reikalavimų, kuriuose nėra duomenų apie įvaikinimo procedūrų iki teismo įvykdymą, nėra suformuluotas prašymas įvaikinti ir nenurodyta, kokia bus įvaikintojų ir įvaikinamųjų padėtis po leidimo įvaikinti. Įvaikintojai, kurie siekia tapti vaiko tėvais, turi tai aiškiai nurodyti prašyme, kartu nurodydami, kad įvaikinamieji taps jų vaikais. Vilniaus apygardos teismas priėmė JAV piliečių prašymą įvaikinti vienerių metų berniuką, nors nebuvo suformuluotas prašymas dėl įvaikintojų ir įvaikinamojo teisinės padėties (civ. byla Nr. 2–478/97). Neatitinkantys CPK 3062 str. 2 d. prašymai yra ir kitose Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2–472/97, 2–364/97, 2–161/97. Šio teismo teisėjai, priimdami nagrinėti prašymus, nutartyse nepareikalauja pašalinti prašymuose esančių trūkumų CPK 3064 str. tvarka, o tokius trūkumus šalina teismo proceso metu. Nesuformuluoti prašymai gauti ir sprendžiant įvaikinimus šalies viduje. Tai Kauno miesto apylinkės teisme gauti prašymai (civ. bylos Nr. 2–8388/98, 2–8398/98), Akmenės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–393, Š-ių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–820/97, Šilutės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1365/98 ir kt. Pareiškėjai susikoncentruoja tik ties reikalavimu pakeisti pavardę ir vardą. Akmenės rajono apylinkės teismo išnagrinėtose bylose prašoma įvaikintojus pripažinti tėvais, o įvaikinamuosius – įvaikiais, o ne vaikais. Įvaikinimas – vienas šeimyninių santykių atsiradimo būdų, tai juridinę reikšmę turintis faktas, todėl prašymai įvaikinti nagrinėjami ypatingos teisenos tvarka (SŠK 117 str. 3 d. ). J-iškio rajono apylinkės teismas priėmė ieškinį, kuriame prašoma įvaikinti sutuoktinės devynerių metų berniuką, ir išnagrinėjo prašymą ieškininės teisenos tvarka (civ. byla Nr. 2–135/98). Kitų šalių piliečiai prašymus pateikia laikydamiesi Lietuvos CPK 3061 ir 3062 straipsnių reikalavimų, jeigu kitaip nenumato jų šalies ir Lietuvos Respublikos teisinio bendradarbiavimo sutartys. Valstybės – Hagos konvencijos dalyvės piliečiai privalo nurodyti, kad jie įvykdė Konvencijos 14–17 straipsnių reikalavimus, o jeigu būsimas įvaikis buvo įkurdintas bandomajam laikotarpiui jų šeimoje, pateikti priimančios šalies sprendimą dėl jų tinkamumo įvaikinti šį konkretų vaiką (Hagos konvencijos 19 str. , 21 str. ). U-io valstybių piliečiai prie prašymų įvaikinti pateikia teismui įrodymus, numatytus CPK 3063 str. 2 d. Dokumentai, kurie buvo pateikti kreipiantis į savo šalies centrines institucijas Hagos konvencijos 14 str. tvarka ar į Vaikų teisių apsaugos tarnybą prašant įtraukti į apskaitą, turi būti atnaujinti ir papildyti, kartu turi būti pateiktas leidimas vaikui nuolat gyventi pareiškėjo šalyje ir kad jo šalis pripažins Lietuvos piliečio įvaikinimą (Hagos konvencijos 5 str. c pastraipa). Vilniaus apygardos teismo 1999 metų pirmojo pusmečio išnagrinėtose bylose užsieniečių prašymai tokių reikalavimų neatitinka, o teismas CPK 151 str. ir 3064 str. tvarka nereikalavo prašymų papildyti. Pasiruošimas nagrinėti bylą CPK 3064 str. – speciali procesinė norma, reglamentuojanti tik prašymų įvaikinti pasiruošimo teisminiam nagrinėjimui klausimus. D-uma apylinkės teismų šią procesinę bylos paruošimo nagrinėjimui stadiją vykdo pagal CPK 3064 str. reikalavimus, išskyrus atvejus, kai byla išnagrinėjama per dvi dienas nuo prašymo įvaikinti padavimo dienos. Tokia praktika susiklostė Kauno miesto apylinkės teismo nagrinėjamose bylose. Vilniaus apygardos teismo apibendrintose bylose nustatyta, kad prie prašymų įvaikinti pareiškėjai pateikia savo šalių išvadas apie įvaikintojų materialinę, socialinę padėtį, rekomendacijas, duomenis apie teistumą ar administracinės teisės pažeidimus bei vaikų teisių apsaugos tarnybų išvadas. Teismas, gavęs šiuos dokumentus, CPK 166 str. tvarka priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, tuo nurodydamas, kad nėra kliūčių prašymui nagrinėti. Ši teismo praktika neatitinka CPK 3064 str. reikalavimų. Pasiruošimas bylai yra teisėjo pareiga, nes teisėjui privalu pavesti Vaikų teisių tarnybai pateikti išvadą, užklausti, ar negauti prašymai iš Lietuvoje gyvenančių šeimų įvaikinti ir globoti konkretų vaiką, gauti duomenis apie įvaikinamųjų ir įvaikintojų apskaitą. Pasiruošimo bylai stadijoje teisėjas analizuoja pareiškėjo pateiktus įrodymus prie bylos, reikalui esant nurodo būtinumą pašalinti trūkumus dėl prašymo turinio, privalomų įrodymų pateikimo (CPK 3062 str. , 3063 str. ). Apibendrinant Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtas bylas, rasti nelegalizuoti ir nepatvirtinti apostile dokumentai civilinėse bylose Nr. 2–778/98, 2–472/97, 2–136/98 ir kt. Šiose bylose gauti JAV, Izraelio ir Italijos piliečių prašymai. D-iausia nelegalizavimo faktų bylose, kuriose pareiškėjai JAV piliečiai. Nevykdant šio įstatymo, nebuvo atsisakyta priimti prašymų, jie buvo išnagrinėti ir patenkinti. CPK 3064 str. redakcija galioja nuo 1995 m. sausio 1 d. , todėl pasiruošimas bylai reglamentuotas galiojusioms materialinėms normoms įgyvendinti nuo nurodytos datos. Ši procesinė norma nereglamentuoja, kaip įgyvendinti pakeistas po 1995 m. sausio 1 d. SŠK keturioliktojo skirsnio normas, tačiau, užpildant šią procesinių normų spragą, teismai turėtų taikyti jas plečiamai ir papildomai pareikalauti įvaikinimo apskaitos duomenų (SŠK 1081 str. , Apskaitos tvarka). Į šias nuostatas turėtų atsižvelgti ypač Vilniaus apygardos teismo teisėjai. Besiruošdami nagrinėti bylą, jie turėtų patikrinti apskaitos duomenis: Apskaitos tvarkos 11–16 punktuose numatytus duomenis apie įvaikintojų ir įvaikinamųjų įtraukimą į sąrašus; pranešimus apie tai, kaip suinteresuotiems asmenims buvo pranešta apie galimą įvaikinti vaiką (Apskaitos tvarkos 19–22 punktai). Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas įvaikinimo agentūros turimam leidimui (licencijai) dirbti tarptautinio įvaikinimo srityje. V-oms agentūroms pagal licenciją leidžiama rekomenduoti įtėvius, kitoms agentūroms licencijos leidžia, ypač JAV atskirų valstijų vardu, duoti sutikimą, kad būtų įvaikintas vaikas iš kitos šalies. Bylose, kuriose gauti prašymai iš Izraelio piliečių, rastos tik socialinių darbuotojų išvados apie įtėvius, bet šie darbuotojai negali duoti sutikimo įvaikinti (civ. byla Nr. 2–257/97). Tokius leidimus šioje šalyje suteikia Izraelio užsienio reikalų ministerijos Gyventojų administravimo departamentas, o įvaikinant į Lenkiją - kvalifikacinės komisijos savo sprendimais, kuriuose remiamasi įvaikinimo ir globos centro išvadomis, rekomendacijomis (civ. byla Nr. 2–288/97, b. l. 43). 1993 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu ratifikuota Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose. Šios sutarties 31 str. reglamentuoja įvaikinimą kitaip nei teismas sprendžia prašymus kitų šalių piliečių, kurių šalys neturi ratifikuotos teisinės pagalbos sutarties su Lietuvos Respublika. Teisinės pagalbos su Lenkija sutarties 31 str. 1 p. numato, kad įvaikinant taikomi susitariančios šalies, kurios pilietis yra įtėvis, pareiškimo dėl įvaikinimo padavimo metu galioję įstatymai. Pasiruošimo stadijoje Vilniaus apygardos teismo teisėjas turėjo iš Lietuvos teisingumo ministerijos gauti informaciją apie šalies, į kurią įvaikina, teisines normas, reglamentuojančias įvaikinimo sąlygas ir draudimus toje šalyje. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas užsieniečių prašymus be atitinkamų institucijų sutikimo leisti konkrečiam pareiškėjui įvaikinti, privalėjo reikalauti leidimo iš atitinkamo tų valstybių organo, sprendžiančio migracijos ir natūralizacijos klausimus dėl įvaikinimo ir dėl galimybės vaikui nuolat gyventi pareiškėjo valstybės teritorijoje užtikrinimo. Tokie organai paprastai yra atitinkami užsienio reikalų ministerijų padaliniai: taip yra Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje. Bylose nėra duomenų, kas tokius klausimus sprendžia JAV, tačiau akivaizdu, kad migracijos ir natūralizacijos klausimų įvaikinimo agentūros nesprendžia. Ruošdamasis nagrinėti bylą, Vilniaus apygardos teisėjas turi patikrinti, ar norinčiųjų įvaikinti namų studija, socialinių darbuotojų išvada nėra parašytos prieš kelis metus, kai užsienietis prašė Vaikų teisių apsaugos tarnybą įrašyti į pageidaujančiųjų įvaikinti sąrašus. Pavyzdžiui, JAV piliečių prašymas gautas 1997 m. gegužės 17 d. , prie prašymo buvo pateikta 1993 m. spalio 19 d. patvirtinta socialinio darbuotojo namų studija. Teisėjas CPK 3064 str. tvarka nepareikalavo namų studijos papildymo, o prašymo įvaikinti motyvas – pareiškėjai bevaikiai. Nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad pareiškėjai turi 1995 metais gimusį sūnų ir prašo įvaikinti tais pačiais metais gimusią mergaitę. Šioje byloje teismas priėmė sprendimą per aštuonias dienas nuo prašymo gavimo dienos, visai neanalizavęs klausimo, ar įvaikinimas atitiks įvaikinamojo interesus, kaip bus suderinta biologinio vaiko ir įvaikio padėtis šioje šeimoje. Tokius psichologinius tyrimus privalėjo padaryti JAV Konektikuto valstijos socialinė tarnyba, žinoma, jeigu būtų kreiptasi dėl namų studijos papildymo (civ. byla Nr. 2–253/97). Tokios situacijos išvengta civilinėje byloje Nr. 2–481/97, kurioje patys pareiškėjai papildė namų stadiją. Teisėjas, ruošdamasis bylos nagrinėjimui, turi išanalizuoti pateiktus įrodymus, kad išvengtų nurodytų klaidų. Pasiruošimo bylos nagrinėjimui stadija yra labai svarbi ir gavus prašymą įvaikinti šalies viduje. Apylinkių teismai, priimdami nutartis CPK 3064 str. tvarka, netinkamai sprendžia apskaitos duomenų pareikalavimo klausimus: ne visada pareikalaujami duomenys apie sveikatos būklę – medicininė pažyma forma 046/a, arba jie būna neišsamūs. Pavyzdžiui, Šilutės apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–334/97, Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–479/97, Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–944/97, Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–1274/97, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–288/97 ir kt. Tinkamai pasiruošta bylų nagrinėjimui, palyginus su kitais apylinkių teismais, Šiaulių miesto apylinkės teisme. Šio teismo bylose, be medicininių pažymų ir socialinę ar materialinę padėtį apibūdinančių duomenų, yra ir policijos tyrimo medžiaga, apklausiant kaimynus apie būsimų įtėvių elgesį ir jų požiūrį į vaikus, šeimyninius santykius, o miesto (rajono) tarnybos tyrimo aktai nėra vienkartiniai ir epizodiniai. Ši medžiaga leidžia teismui plačiau išsiaiškinti apie įtėvių pasirengimą ir norą įvaikinti. Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2–1026/97, 2–658/98. CPK 3064 str. 1 p. pagrindu teisėjas paveda pareiškėjų gyvenamosios vietos globos ir rūpybos institucijai pateikti išvadą apie pareiškėjų gyvenimo ir buities sąlygas, informaciją apie juos, kaip asmenybes, jų tinkamumą ir pasirengimą būti įtėviais. Išvados būtinumą numato SŠK 1081 str. tvarka patvirtintos Apskaitos tvarkos 23–25. 6 punktai. Tai materialinė norma, reglamentuojanti išvadą kaip įvaikinimo sąlygą. CPK 3064 str. įsigaliojo anksčiau nei buvo priimtas Vyriausybės nutarimas įvesti apskaitą. Teisėjas paveda pateikti išvadą ne tik vietos globos ir rūpybos organams, bet ir Vaikų teisių apsaugos tarnybai, kai yra nagrinėjami užsieniečių prašymai (1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 patvirtintų Vaikų teisių apsaugos tarnybos nuostatų 5. 8 punktas). Hagos konvenciją, vadovaudamasi Konvencijos 6 str. 1 paragrafu, vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Valstybės interesus, vaiko teisių apsaugą Lietuvos valstybėje šiuo metu vykdo valdymo organas – Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir vietinės valdžios organai – vaikų teisių apsaugos tarnybos prie rajonų, miestų savivaldybių. (1994 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 370 patvirtinti nuostatai). Šių tarnybų išvados turi atitikti CPK 55 str. 2 ir 3 dalyse numatytus reikalavimus. Ne visose apibendrintose bylose gautos išvados. Nerasta išvadų Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2–763/97, 2–479/97, 2–1238/97, S-o rajono apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2–112/97, 2–238/97, Šilalės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–152/97, Anykščių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–6901/98, V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinėse bylose Nr. 2–355/98, 2–338/98, Šiaulių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–632/98, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2–26/97. Šio teismo civilinėje byloje 2-257/98 atitinkamų institucijų raštai, kuriuose įvaikinimui neprieštaraujama, negali būti vertinami kaip išvada (CPK 55, 3064 str. ). Pasitaikė atvejų, kai išvadą pakeitė buities ir materialinių sąlygų aktas arba lakoniškas sutikimas įvaikinti, arba aktas–rekomendacija. Pavyzdžiui, Ignalinos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–41/97, Šiaulių miesto apylinkės teismų civilinėse bylose Nr. 2–2100/97, 2–217/97. Negalima valstybinės institucijos išvados, numatytos CPK 55 str. , pakeisti įrodymais, gaunamais CPK 75 ir 3063 straipsnių tvarka. Ruošdamasis nagrinėti bylą, teisėjas turi nustatyti, ar tinkamai įvykdytas CPK 3064 str. tvarka duotas pavedimas. Kol negauti įrodymai CPK 3063 tvarka ir neįvykdyti pavedimai bei teismo reikalavimai CPK 3064 str. tvarka, negalima priimti nutartį ir skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, nes minėtų normų reikalavimų neįvykdymas yra kliūtis pradėti bylos nagrinėjimą. Teisėjas, tikrindamas, kaip įvykdytas pavedimas pateikti išvadą, turi atkreipti dėmesį į tai, kad išvados būtų parengtos laikantis Apskaitos tvarkos 23–25. 6 reikalavimų. Šis dokumentas turi remtis įvaikinimo apskaitos duomenimis, turi būti analizuojamos aplinkybės, kodėl vaikas liko be savo šeimos, priemonės, kurių buvo imtasi siekiant sugrąžinti jį į šeimos aplinką, vaiko priežiūros būdų parinkimo pagrindai. Tarnybos turi pagrįsti, kodėl įvaikinimas yra tinkamesnis priežiūros būdas nei kiti, kokiais vaiko interesais vadovaujantis ši tarnyba sutinka ar nesutinka, kad vaikas būtų įvaikintas. Išvadoje turi būti nurodyti duomenys apie įvaikintojus, jų pasiruošimą būti įtėviais, materialinės ir socialinės įvaikintojų gyvenimo sąlygos, kitų asmenų prašymai įvaikinti ar globoti tą patį vaiką. Tarnyba pasisako, kuriems iš pageidaujančiųjų įvaikinti suteikia pirmenybę. Išvadoje dėl tarptautinio įvaikinimo turi būti nurodyta: kodėl buvo pasirinktas tarptautinis įvaikinimas; įvaikinimo procedūros iki teismo analizė, kad konkretaus vaiko negalima buvo perduoti globai ar įvaikinti šeimai Lietuvoje; kaip šeima buvo surasta kitoje valstybėje; kokia pateikta informacija apie būsimus įtėvius iš priimančios šalies institucijų remiantis buvo nustatyta galimybė patikėti vaiką konkretiems įvaikintojams ir kokius vaiko poreikius patenkins šis įvaikinimas konkrečioje situacijoje. Be to, išvadoje turi būti nurodyta, ar įvaikinimui pritaria priimančios šalies centrinės valdžios institucijos, yra ar bus suteiktas leidimas vaikui įvažiuoti į šalį ir nuolat joje gyventi, ar įvaikinimas bus pripažintas (Hagos konvencijos 15–17 str. ). CPK 3064 str. įpareigoja teisėją išreikalauti išvadą pasiruošimo stadijoje, tuo tarpu CPK 3065 str. 2 d. numato, kad tokią išvadą gali duoti globos ir rūpybos institucijų atstovas teisme. Teismas turėtų skirti šių išvadų paskirtį. Pasiruošimo stadijoje gauta išvada – būtina sąlyga pradėti nagrinėjimą, o proceso metu atstovas duoda išvadą po bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. kai išklausyti pareiškėjai, tėvai, vaikai, išanalizuoti įrodymai. Bylos nagrinėjimas Nagrinėjant įvaikinimo bylas, būtinai turi dalyvauti pareiškėjai bei globos ir rūpybos institucijų atstovai (CPK 3065 str. 2 d. ). Teismai iš esmės tinkamai taikė šią procesinę normą, nors pasitaikė atvejų, kai Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai byloje nedalyvavo. Pavyzdžiui, Kauno rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2–372/97, Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–5199/98, R-iškio rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–903/97, Š-ių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–721/97 vaikų teisių apsaugos tarnybos nebuvo kviestos, todėl ir nedalyvavo. Vaiko tėvų, globėjų (rūpintojų) dalyvavimas byloje nėra būtinas, tačiau teismas privalo pranešti šiems asmenims apie bylos nagrinėjimą (CPK 3065 str. 1 d. ). Minėtų asmenų teisės žinoti apie bylos nagrinėjimą pažeidžiamos keliais būdais: Pirmas – kai vaiko tėvas ar tėvai neįtraukti į bylą, nes pareiškėjas prašyme jų nenurodė kaip suinteresuotų asmenų, o teismas nepriėmė nutarties įtraukti juos į procesą (V-aviškio rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–538/98, Kauno miesto apylinkės teismo civ. bylos Nr. 2–83/98, 2–8171/98, 2–8002/98, V-aviškio rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1046/96). Šios kategorijos procesinis pažeidimas sudaro absoliutų procesinių normų pažeidimą (CPK 338 str. 2 d. 2 p. ). Antras – kai apylinkių teismuose buvo išnagrinėtos bylos, nekviečiant tėvų į posėdį. Tai V-aviškio rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2–87/97, Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2–488/97 ir kt. Tokia padėtis konstatuota 80 bylų, išnagrinėtų 1997–1998 metais apylinkių teismuose (CPK 338 str. 3 d. 1 p. pažeidimas). Trečias – kai K-ės rajono apylinkės teismas vaiko tėvą apklausė kaip liudytoją ir nelaikė jo proceso šalimi (civ. byla Nr. 2–515/97). Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas užsieniečių prašymus, nėra padaręs absoliučių procesinių normų pažeidimų, tačiau šaukimus tėvams neretai įteikdavo vaikų teisių apsaugos tarnybos. Tokia praktika teismui neleido tinkamai įgyvendinti tėvų teisę atšaukti sutikimą įvaikinti. Į teismo posėdį nebuvo kviečiami tėvai, kai buvo nagrinėjami prašymai įvaikinti be tėvų sutikimo SŠK 113 str. 2 p. , 4 p. ir 5 p. pagrindu. Tačiau SŠK 113 str. numato įvaikinimą, kai tėvų sutikimas nereikalaujamas, bet neišsprendžia tėvų procesinių teisių. Ši materialinė norma neatleidžia teismo nuo pareigos pranešti tėvams apie teismo posėdį ir palieka tėvams procesinę teisę dalyvauti nagrinėjant prašymą įvaikinti. CPK 3065 str. 3 d. numato, kad įvaikinamasis, kuriam yra suėję dešimt metų, dėl įvaikinimo gali būti išklausytas teismo posėdyje. 1999 m. balandžio 14 d. įsigaliojo nauja SŠK 115 str. redakcija, pagal kurią įvaikinant vaiką, sulaukusį dešimties metų, būtinas jo rašytinis sutikimas. Jo sutikimą išaiškina teismas. Pakeitus SŠK 115 str. redakciją, CPK 3065 str. 3 d. nebuvo pakeista. Kadangi dešimtmečio sutikimas duodamas teismui, tai teismai po 1999 m. balandžio 14 d. privalomai turi kviesti dešimtmetį į teismo posėdį. Iki 1999 m. balandžio 14 d. toks būtinas dešimtmečio dalyvavimas teisme galėjo būti pripažintas vadovaujantis Vaiko teisių konvencijos 12 str. 2 p. , kur vaiko amžius neribojamas, bet garantuojama teisė būti išklausytam įvairiais būdais jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu. Akivaizdu, kad nacionalinių materialinės teisės normų pasikeitimai bei ratifikuotos ir įsigaliojusios Lietuvoje konvencijų nuostatos nevisiškai atsispindi procesinėse normose dėl įvaikinamojo dalyvavimo. SŠK 115 str. 2 d. leidžia kviesti įvaikinamąjį į posėdį, todėl, pasinaudojant šia norma, teismai turėtų įgyvendinti suteiktas teises įvaikinamiesiems. Per 1997–1998 metų laikotarpį apylinkių teismai sprendė prašymus įvaikinti 56 vaikus, kurių amžius nuo dešimties iki penkiolikos metų, iš jų 28 įvaikinamieji teisme nebuvo išklausyti. Štai Kauno miesto apylinkės teismas (civ. byla Nr. 2–7883/98) įvaikino vienuolikos metų mergaitę patėviui. Mergaitės motina mirė, ir mergaitė tapo jos buto paveldėtoja. Neapklausta keturiolikos metų mergaitė Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2–2605/97, nors dėl savo amžiaus ji buvo visiškai pajėgi pareikšti savo nuomonę teismui. Anykščių rajono apylinkės teismas patenkino motinos sutuoktinio prašymą įvaikinti vienuolikos metų mergaitę, nedalyvaujant nei mergaitei, nei jos tėvui įvaikinimo procese (civ. byla Nr. 2–6901/98). Per apibendrinamąjį laikotarpį teismai įvaikino 26 vaikus, kuriems sprendimo priėmimo dieną buvo sukakę 15–17 metų. Iš jų 4 įvaikinamieji į teismo posėdžius nebuvo kviesti, nors jų dalyvavimas teisme buvo būtinas, nes pagal tuo metu galiojusio SŠK 115 str. 4 d. redakciją tokio amžiaus įvaikinamųjų būtiną rašytinį sutikimą įvaikinti turėjo išaiškinti teismas. To nepadarė Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–2698/97, Vilniaus miesto 4–asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–539/98, Jurbarko rajono apylinkės teismas Nr. 2–416/98, Kauno miesto apylinkės teismas Nr. 2–9535/97. Per 1997–1999 metų pirmąjį pusmetį Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo 24 prašymus įvaikinti vaikus nuo dešimties iki penkiolikos metų amžiaus, 10 iš jų teismo posėdyje dalyvavo. Teismas neapklausė teisme vaikų, kurie įvairių fondų iniciatyva jau buvo patekę į kitas šalis, o prašymai įvaikinti juos gauti po kelerių metų. Taip vienuolikos metų mergaitė iš Klaipėdos našlaičių fondo ,,Širdis į širdį” fondo iniciatyva buvo apgyvendinta JAV piliečių šeimoje, kurioje pragyveno dvejus metus. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šių piliečių prašymą įvaikinti mergaitę, į teismo posėdį jos nekvietė. Klaipėdos vaikų teisių tarnyba nesutiko su mergaitės įvaikinimu, nes Lietuvoje gyvenantys asmenys norėjo ją globoti (civ. byla Nr. 2–336/98). Teismas įvaikino trylikos metų berniuką į Prancūziją, neiškvietęs jo į teismo posėdį, nors jį reikėjo apklausti dėl jo atskyrimo nuo dvylikos metų brolio (civ. byla Nr. 2–137/98). Vyresnis kaip 15 metų į užsienį įvaikintas vienas vaikas, kuris teismo posėdyje dalyvavo. Bylos turi būti nagrinėjamos uždarame teismo posėdyje, kad būtų išsaugotas įvaikinimo slaptumas (SŠK 134 str. ). Neretai teismo posėdžio protokole nurodyta, kad prašymas įvaikinti buvo nagrinėtas viešame teismo posėdyje. Taip buvo padaryta Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtose bylose Nr. 2–848/98, 2–501/99, 2–204/98, 2–278/99 ir kt. Dažnai šio teismo išnagrinėtų bylų teismo posėdžio protokoluose ir sprendimuose nepasisakoma, kokiame procese išnagrinėtas prašymas įvaikinti. Teismo sprendimas Teismo sprendimą šios kategorijos bylose reglamentuoja materialinės ir procesinės normos. SŠK 118 str. 1 d. ir CPK 3066 str. numato, kad teismo sprendimai gali būti dvejopi: vaiką įvaikinti arba prašymą atmesti. Apibendrintose bylose tik keli prašymai buvo atmesti, o dauguma prašymų – patenkinti. Teismai gali patenkinti prašymą įvaikinti, jeigu atsižvelgdami į konkrečias faktines bylos aplinkybes padaro išvadą, kad įvaikinimas atitinka vaiko interesus (SŠK 108 str. 1 d. ). Išanalizavus teismų sprendimus, kuriais iš esmės buvo tenkinami visi pareiškėjų prašymai įvaikinti, negalima padaryti išvados, kad buvo daroma gilesnė analizė, jog būtent ši nauja šeima visiškai patenkins vaiko poreikį augti saugiai ir hormoningai vystytis. Prašymai buvo tenkinami nurodant, kad įvaikinimas atitinka vaiko interesus augti šeimoje. Tačiau vaiko interesų apsauga neapsiriboja vien šeimos jam suradimu. Teismas turi konstatuoti, kad įvaikinimas pakankamai garantuoja, jog pagerės įvaikinamojo ugdymo, auklėjimo ir gyvenimo sąlygos. Aiškinant, kas yra vaiko interesai, negalima kitaip interpretuoti, sumenkinti ar pakeisti nors vieną vaiko teisę, numatytą 1996 m. kovo 14 d. Vaiko teisių pagrindų įstatyme Nr. I–1234 ar Vaiko teisių konvencijoje. Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybės šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. G-oja taisyklė – jog įvaikintojai turi būti pripažįstami įtėviais, o įvaikinamieji – įvaikiais, o kad juos būtų galima pripažinti tėvais, vaikais, būtinas pareiškėjų prašymas, atitinkamo amžiaus vaiko sutikimas ir motyvuotas teismo sprendimas (SŠK 118 str. 1–3 d. , 119 str. 1–3 d. , CPK 3066 str. 2, 3 d. ). Įvaikinant siekiama sukurti geriausias sąlygas augti ir vystytis vaikui naujoje šeimoje. Dėl šių priežasčių dažnai norima pakeisti vaiko pavardę ir vardą. Vaiko interesais kartais jam geriau nesakyti, kas yra jo biologiniai tėvai, o įtėvius laikyti tikraisiais tėvais. Tai sunku įgyvendinti, jeigu įvaikintojų šeimoje yra kiti vaikai, o įvaikis labai jautrus ir liguistai reaguoja į aplinkinių pastabas ir pan. Akmenės rajono apylinkės teismas civilinėse bylose: Nr. 2–244/98, 2–760/98, 2–398/98, 2–259/98, 2–135/98 įvaikintojus pripažino tėvais, o vaikus įvaikiais. Tokiais sprendimais teismas pažeidė įvaikinamųjų asmenines teises – jie atsidūrė nelygioje teisinėje padėtyje su kitais giminaičiais ir naujaisiais tėvais. Pasitaikė atvejų, kai teismai neišsprendė įvaikintojų ar įvaikinamojo padėties po prašymo patenkinimo. Šiaulių rajono apylinkės teismas Lietuvos piliečiams įvaikino trijų mėnesių jų globotinį, pripažino pareiškėjus įvaikinamojo tėvais, o vaiko padėties naujoje šeimoje neišsprendė (civ. byla Nr. 2–179/98). Tokias klaidas darė ir Šilutės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–133/98, Vilniaus rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1268/98, M-mpolės rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–193/98 ir kt. Teismai nepripažino tėvu ir sūnumi, t. y. neišsprendė abiejų – įvaikintojo ir įvaikinamojo – teisinės padėties po įvaikinimo. Tai Šiaulių rajono apylinkės teismas civilinėse bylose Nr. 2–1938/98, 2–632/98, Vilniaus 1–asis apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–2582/97, Panevėžio miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–6324/97, M-mpolės rajono apylinkės teismas, civilinėje byloje Nr. 2–1330/97, R-einių rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–713/98. Štai Kauno miesto apylinkės teismas 1998 m. vasario 3 d. sprendimu leido įvaikinti sutuoktiniui du jo žmonos vaikus, išsprendė vaikų pavardžių ir vardų klausimą, bet nepriėmė sprendimo dėl įvaikintojo ir įvaikinamųjų teisinės padėties, todėl 1998 m. birželio 30 d. teismas priėmė naują sprendimą ir pripažino įvaikintoją tėvu, o įvaikinamuosius vaikais. Alytaus rajono apylinkės teismas tokią savo klaidą taisė priimdamas papildomą sprendimą (civ. byla Nr. 2035/98). Vilniaus apygardos teismas visose apibendrinimo metu gautose bylose pripažino įvaikintojus tėvais, o įvaikinamuosius vaikais, nors ne visi įvaikintojai to prašė (žiūrėti apžvalgos dalį apie prašymus įvaikinti). Teismai, gavę įvaikintojų prašymus juos pripažinti tėvais, gali jų netenkinti, tačiau sprendime privalo nurodyti motyvus. Štai Alytaus rajono apylinkės teismas įvaikintoją pripažindamas įtėviu, nors buvo prašymas pripažinti jį tėvu, tokio sprendimo motyvų nenurodė (civ. byla Nr. 2–593/98). Taip pasielgė ir Pasvalio rajono apylin-kės teismas civilinėje byloje Nr. 2–2053/98, Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2–1304/97. CPK 3066 str. 4 d. numato, kad įvaikinimas turi būti įregistruotas per vieną mėnesį kaip civilinės būklės aktas, todėl teismai sprendime turi suformuluoti įvaikinimo aktą taip, kad jis atitiktų būtinus civilinės būklės akto rekvizitus. Be jų teisinės padėties naujoje šeimoje, pavardės ir vardo nurodymo, turi būti pakartotinai įrašyti vaiko gimimo vieta ir gimimo metai. Lietuvos įstatymai nenumato galimybės keisti įvaikinamojo gimimo metus ir gimimo vietą. Šie duomenys labai svarbūs įvaikinant vaiką į kitas šalis. Vaiko teisė išsaugoti savo individualybę pagal Vaiko teisių konvencijos 8 str. prasmę gali būti interpretuojama kaip vaiko teisė išsaugoti savo vardą, pavardę, tautybę, pilietybę ir šeimos ryšius. Įvaikinimo atveju vaikas netenka ryšių su savo šeima, gali netekti vardo, pavardės, pilietybės, tačiau paliekama jo gimimo vieta ir gimimo metai. Šių vaiko kilmę nurodančių faktų keisti įvaikinus neleidžiama. Kilmę nustatančiu faktu laikytina ir tautybė, nes tai tiesiogiai susiję ir su vaiko gimimo vieta. Sprendimu įvaikinti vaiko pilietybė nepakeičiama. Toks sprendimas įvaikinti gali būti pagrindas įvaikiui pilietybei pasikeisti (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24, 27, 32 str. ). Vilniaus apygardos teismas sprendimuose nenurodė, į kokią šalį leidžia įvaikinti, įtėvių gimimo metų ir gyvenamosios vietos (CPK 3066 str. 5 d. , 1999 m. kovo 26 d. Civilinės būklės aktų registravimo laikinųjų taisyklių 33 punktas). Teismų sprendimuose turi būti nurodyta įtėvių pareiga per mėnesį įregistruoti teismo sprendimą įvaikinti sprendimo priėmimo vietos civilinės būklės aktų įrašų įstaigoje (SŠK 126 str. 2 d. , 3066 str. 4 d. ). D-iau kaip pusėje apibendrintų apylinkės teismų bylų sprendimų nėra nurodyta ši įtėvių prievolė. Vilniaus apygardos teismas nė viename sprendime neįpareigojo įtėvio registruoti teismo sprendimą Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Pasitaikė atvejų, kai pareiškėjai neįvykdė prievolės registruoti sprendimo. Štai 1996 m. liepos 4 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismas leido įvaikinti ir nurodė terminą, per kurį sprendimas turi būti įregistruotas. Sprendimas nebuvo įregistruotas ir pareiškėjas prašė įvaikinti iš naujo. 1998 m. balandžio 16 d. buvo priimtas analogiškas sprendimas (Panevėžio apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1960/98). Praktikoje teismai vieno mėnesio terminą įregistruoti sprendimą pripažįsta kaip naikinamąjį terminą ir jį praleidus termino neatstato, o sprendžia prašymą įvaikinti iš naujo. Atkreiptinas teismų dėmesys, kad SŠK 126 str. 2 d. numatytas vieno mėnesio terminas registruoti įsiteisėjusį teismo sprendimą įvaikinti nėra naikinamasis terminas, kurį įtėvių prašymu esant svarbioms priežastims teismas gali atstatyti vadovaudamasis SŠK 9 str. 2 d. ir CK 90 str. 2 dalimi Pasitaikė atvejų, kai teismo sprendimui įsiteisėjus įtėvis nevykdė prievolės įregistruoti teismo sprendimą. 1998 m. spalio 21 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas įvaikino Italijos piliečiams ketverių metų berniuką. Pastarieji sprendimo neįregistravo ir išvyko iš Lietuvos, nepasiėmę įvaikio. G-ojant minėtam sprendimui, teismas priėmė prašymą įvaikinti tą patį berniuką kitiems Italijos piliečiams (civ. byla Nr. 2–843/98). Įvaikinimo pasekmės atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui, todėl įvaikis, esant sprendimui, negali būti laikomas galimu įvaikinti vaiku. Kai įtėviai nevykdo pareigų, t. y. neregistruoja sprendimo, nepasiima įvaiko, teismas turi pranešti Vaikų teisių apsaugos tarnybai apie tai, kad įtėviai nevykdo savo pareigų ir kenkia įvaikio interesams. Vaikų teisių apsaugos tarnyba gali pareikšti ieškinį dėl įvaikinimo pripažinimo negaliojančiu SŠK 128 str. 1 d. numatytu pagrindu. Jeigu įtėviai dėl kokių nors priežasčių atsisako būti įtėviais neįsiteisėjus teismo sprendimui, tai tarnybos, gindamos vaiko interesus, gali apskųsti sprendimą apeliacine tvarka. Teismai sprendimų rezoliucinėse dalyse nepasisako apie biologinių tėvų teisių pasibaigimą ir naujų tėvų teisių atsiradimą (SŠK 120 str. ). Ypač tai svarbu įvaikinant į užsienį, nes vaikas kitoje šalyje turi tokias pat įvaikinimo pasekmes, kaip ir savo kilmės šalyje, o tai yra svarbu pripažįstant įvaikinimą kitoje šalyje. Įvaikinimo pasekmės Įvaikinant įvaikinamasis praranda asmenines bei turtines teises ir atleidžiamas nuo pareigų savo biologinių tėvų ir jų giminaičių atžvilgiu. Tokios nuostatos konkretizuojamos kituose civilinės teisės institutuose. Įvaikintiesiems bei jų palikuonims paveldėjimo teisė neatsiranda po jų biologinių tėvų, tikrųjų brolių ir seserų ar naujo ryšio giminaičių mirties. Vaiko interesais SŠK 121 str. numatyta taisyklė, pagal kurią, įvaikinant vienam asmeniui, teisės ir pareigos gali būti išsaugotos vaiko motinai, jeigu įvaikina vyras, arba tėvui, jeigu įvaikina moteris. Mirus vienam iš tėvų, artimieji giminaičiai (seneliai, dėdės, tetos) (Vaiko globos įstatymo 2 str. 6 d. ), sutinkant įvaikintojui, gali išsaugoti mirusio tėvo ar motinos giminaičių teises ir pareigas įvaikintajam. Tokie atvejai turi būti nurodyti sprendime. Įvaikinimo aktas sukuria šias teises ir pareigas: a) tarp įvaikintojų ir įvaikinamųjų; b) tarp įvaikinamojo ir įvaikintojo giminaičių; c) tarp įvaikintojo palikuonių (vaikų, anūkų) ir įvaikinamojo; d) tarp įvaikinamojo palikuonių ir įvaikintojo ir jo giminaičių. Įvaikinti keli vaikai į vieną šeimą tampa broliais ir seserimis. Taip pat broliais ir seserimis jie tampa ir su tikraisiais įvaikintojų vaikais. Įvaikinimo panaikinimas SŠK 127 ir 128 straipsniai numato įvaikinimo panaikinimo tvarką ir pagrindus. Šios normos nereglamentuoja galimybės pripažinti įvaikinimą negaliojančiu. Panaikinimo pagrindai skiriasi nuo negaliojimo pagrindų, skirtingos ir šių procesų teisinės pasekmės. Apibendrinimui nebuvo gauta nei viena byla dėl įvaikinimo panaikinimo įvaikinant į kitas šalis, o dėl įvaikinimo šalies viduje iš apylinkės teismų buvo gautos 6 bylos. Kadangi įvaikinimo panaikinimas siejamas su įtėvio kalte, tai tokių bylų nebuvimas leidžia daryti išvadą, kad trūksta ar visai nėra įtėvio elgesio kontrolės. Štai Alytaus vaikų teisių apsaugos tarnyba prašė panaikinti SŠK 128 str. 1 ir 3 punktų pagrindu įvaikinimą septyniolikos metų mergaitei, kurią nuo trejų metų augino ir prižiūrėjo įmotė. Pas įmotę mergaitė gyveno iki trečios klasės, po to grįžo į globos namus, vėliau vėl apsigyveno pas įmotę, bet gyventi kartu negalėjo. Mergaitė bandė nusižudyti. G-os namai ją charakterizavo teigiamai. Per tokį ilgą laiką mokytojai, kiti globos namų pedagogai žinojo įvaikės problemas ir daugybę metų leido mergaitei kankintis. Ieškinys pareikštas paprašius pačiai įmotei (Alytaus rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–1302/98). Tai vienintelė apibendrinimo metu gauta įvaikinimo panaikinimo byla, kurioje ieškovas Vaikų teisių apsaugos tarnyba. Kitose 5 bylose panaikinti įvaikinimą prašė vaiko motina, nes buvo įvaikintas jos sutuoktiniui (Pakruojo rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–377/98), vaiko įtėvis (Utenos rajono apylinkės teismo civ. bylos Nr. 2–732/97, 2–232/98, 2–692/98) ir seneliai (Pakruojo rajono apylinkės teismo civ. byla Nr. 2–221/98). Pirmosiose keturiose bylose pareikšti ieškinius dėl įvaikinimo panaikinimo paskatino motinų ir įtėvių santuokų nutraukimas. Šios bylos duoda pagrindo teigti, kad įvaikinimai sutuoktinių vaikų vyksta be pakankamo supratimo apie teises ir pareigas, kurios atsiranda įvaikinus, kad ši šeimos santykių rūšis nesiejama su santuoka ir tęsiasi santuokai nutrūkus. Utenos rajono apylinkės teismas 1998 m. vasario 26 d. sprendimu atmetė įtėvio prašymą panaikinti įvaikinimą ir nurodė, kad tai pakenks įvaikio interesams, nes įvaikinimo aktu jis įgijo tėvą, kurio neturėjo, gavo tinkamą materialinę paramą (civ. byla Nr. 2–232/98). Tokiais pačiais motyvais buvo atmestas 1997 m. spalio 8 d. Utenos rajono apylinkės teismo ir kito įtėvio ieškinys panaikinti įvaikinimą. Panevėžio apygardos teismas, palikdamas sprendimą galioti, konstatavo, kad įtėvis neįrodė įvaikinimo panaikinimo pagrindų (civ. byla Nr. 2–732/97). Tokio įvaikinimo panaikinimo praktika atitinka įstatymo reikalavimus, kad panaikinti įvaikinimą galima tik atsižvelgiant į įvaikio interesus. Tarptautinės teisės normos numato būdus, kaip apsaugoti vaiką, ir nurodo, kad visų priimančių vaiką šalių centrinės institucijos turi vykdyti įtėvių ar būsimų įtėvių priežiūrą ir juos kontroliuoti. Jeigu šios institucijos nurodo, kad vaiko perkeldinimas į įtėvių šeimą neatitinka vaiko interesų, imamasi šių priemonių: a) priversti atiduoti vaiką; b) skirti kitą nuolatinę globą; c) grąžinti vaiką į jo kilmės šalį, jei tai naudinga vaiko interesams. Tarptautinės teisės normos numato, kad vaiko grąžinimo į tėvynę ar įkurdinimo kitoje šalyje bei įvaikinimo panaikinimas galimas tik vaikui sutikus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius Nutartis Jeigu pastebėjote svetainėje kokį teisės aktų pažeidimą prašome pranešti svetainės administratoriui admin@teisesgidas.lt |
3647: Svečiai