|
BANKRUTUOJANČIOS ĮMONĖS ADMINISTRATORIAUS ATSAKOMYBĖ VYKDANT MOKESTINĖS PRIEVOLES 2009 Juristas Nr.1
Paskelbtas: Moderator
, Įjungta: 9-6-2010
Iškėlus įmonei bankroto bylą, tai yra įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančiai įmonei pradeda vadovauti teismo (kreditorių susirinkimo) paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius, įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnyje nurodyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius -tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas. Jis valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir bankuose esančias įmonės lėšas ir jais disponuoja, užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovauja bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, taip pat privalo ginti visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Bankrutuojančios įmonės administratoriui taip pat atsiranda prievolių, susijusių su įmonės apskaitos tvarkymu, mokestinių prievolių vykdymu. Šias prievoles ir aptarsime straipsnyje.
Bankrutuojančios įmonės administratoriaus atsakomybė už apskaitos įmonėje tvarkymą
Nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momento bankrutuojančios įmonės administratorius yra vienintelis įmonės vadovas, kuris atsako taip pat ir už apskaitos įmonėje tvarkymą bei kitus su tuo susijusius klausimus. Nuo to momento jis taip pat yra atsakingas ir už visų mokestinių deklaracijų pateikimą nustatytais terminais ir tvarka. Si nuostata yra gan logiška ir įgyvendintina, nes nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos administratorius pats organizuoja bankrutuojančios įmonės veiklą, o buvę įmonės vadovai netenka savo įgaliojimų.
Bankrutuojančios įmonės administratorius, pradėdamas administruoti bankrutuojančią įmonę ir teikdamas administravimo-paslaugas, savo veiklą orientuoja į atliktų veiksmų rezultatyvumą ir teisinius principus, kurie užtikrina veiklos ir teisėtų lūkesčių apsaugą. Atlikdamas bankrutuojančios įmonės administratoriaus darbą, teismo (kreditorių susirinkimo) bankroto procedūroje paskirtas administratorius vykdo jam teisės aktais pavestas funkcijas. Sis darbas ir atsakomybė už atliekamų darbų teisėtumą ir teisingumą priklauso nuo administratoriaus kompetencijos, sąžiningumo, kruopštumo ir pareigingumo. Bet kuriuo atveju bankrutuojančios įmonės administratoriaus darbas priklauso nuo jo kontroliuojamų veiksmų, faktų ar aplinkybių. Todėl yra visiškai pagrįsta tikėtis, kad, tik neatlikus ar netinkamai atlikus tam tikrus jo kompetencijai priskirtus veiksmus, gali kilti klausimas dėl atsakomybės taikymo.
Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymu, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 dalį įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir privalo perduoti įmonės turtą ir visus dokumentus bankrutuojančios įmonės administratoriui. Tai reiškia, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą ir įmonei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą, įmonei vadovauja bankrutuojančios įmonės administratorius. Todėl darytina išvada, kad už finansinės atskaitomybės bei kitų apskaitos dokumentų ir atitinkamų mokesčių deklaracijų sudarymą
ir pateikimą iki bankroto bylos iškėlimo atsako įmonės vadovas ir jo paskirti atsakingi asmenys, o nuo bankroto bylos iškėlimo šias pareigas turi vykdyti ir prisiimti už tai atsakomybę bankrutuojančios įmonės administratorius.
Bankrutuojančios įmonės mokestinių prievolių vykdymo ypatumai
Mokestinių pareigų vykdymą, mokestinių deklaracijų rengimą ir pateikimą reglamentuoja mokesčių įstatymai. Pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos bendruoju atveju reglamentuoja mokesčių santykius, kuriuose mokesčių mokėtojas suprantamas kaip asmuo, privalantis mokėti mokesčius pagal mokesčių įstatymus, nenustatant detalių apmokestinimo ir deklaravimo ypatumų, atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo statusą, kai įmonei yra iškelta bankroto byla ir pan. Bankroto procedūros taikymo atveju bankrutuojančios įmonės mokestinių prievolių vykdymas turi tam tikrų ypatumų ir bendro pobūdžio taisyklės mokestiniuose santykiuose gali būti taikomos, jei tai neprieštarauja teisės normoms, nustatančioms bankroto bylos vykdymo tvarką ir procedūras. Šias nuostatas įtvirtina ir Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnis, kuriame numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jųlydimuosiuo-se teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai ir pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais Mokesčių administravimo įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.
Deklaracij ųpateikimo procedūras reglamentuojaMokesčiųadmi-nistravimo įstatymo 78 straipsnis, kuris numato, kad, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, mokesčių mokėtojas —juridinis asmuo privalo, pradėjus jo bankroto [..] procedūrą, per 30 dienų mokesčių administratoriui pateikti atitinkamo mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki minėtų procedūrų pradžios (šios deklaracijos pateikimas neatleidžia nuo prievolės pateikti mokesčio deklaraciją už visą mokestinį laikotarpį, jeigu jis pasibaigia iki minėtų procedūrų pabaigos) ir mokesčio deklaraciją už iki minėtų procedūrų pradžios pasibaigusį mokestinį laikotarpį, jeigu šios deklaracijos pateikimo terminas pagal atitinkamą mokesčio įstatymą dar nėra pasibaigęs.
Atrodo, situacija yra pakankamai aiški - bankroto admi-nistratorius privalo parengti ir pateikti mokesčių administratoriui deklaracijas už mokestinius laikotarpius, nurodytus Mokesčių administravimo įstatymo 78 straipsnyje. Tačiau praktikoje susiduriama su problema, kai mokesčių administratorius, veikdamas kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius, duoda nurodymus bankroto administratoriui pateikti tam tikrų mokesčių deklaracijas ir už laikotarpius, kurie nėra nurodyti minėtame Mokesčių administravimo įstatymo 78 straipsnyje. Mokesčių administratorius savo poziciją grindžia argumentais, kad tokiu būdu bus tiksliai nustatomas ir įgyvendinamas Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei. Ar tokie mokesčių administratoriaus nurodymai yra teisėti ir ar bankroto administratorius gali ir turi atsakyti už buvusių bankrutuojančios įmonės vadovų klaidas ir teisės normų pažeidimus?
Akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis i. įstatymais ir užtikrinti, kad jo veiksmai būtų teisėti ir nepažeistų mokesčių mokėtojų teisių ir teisėtų interesų. Savo veikloje, vykdydamas jam pavestas funkcijas, mokesčių administratoriaus pareigūnas privalo vadovautis pagrindinių mokesčių įstatymu — Mokesčių administravimo įstatymu ir kitais mokesčių įstatymais. Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnyje, kuris apibrėžia mokesčių administratoriaus pareigas, įtvirtintos normos, įpareigojančios mokesčių administratorių atliekant pavestas funkcijas tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų ir nepažeisti mokesčių mokėtojų teisių. Mokesčių administratoriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai taip pat turi būti suderinti su Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Minėtame įstatyme įtvirtinti viešojo administravimo subjektų veikimo pagrindiniai principai. Vienas jų - įstatymo viršenybės. Sis principas pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Minėti įstatymai griežtai ir aiškiai nustato mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimo taisykles, pagal kurias visi veiksmai turi būti atliekami remiantis įstatymuose įtvirtintomis normomis, jie turi būti teisėti ir pagrįsti. Mokesčių administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorius, formuodamas savo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, mokesčių teisės aktuose numatytomis priemonėmis gali nustatyti kiekvieno mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos dydį ir prašyti tvirtinti tokios sumos kreditorinį reikalavimą. Mokesčių administratoriaus specifinis statusas bankroto procedūroje, kai, viena vertus, jis yra tik kreditorius, turintis Civilinio proceso kodeksu ir Įmonių bankroto įstatymu suteiktas teises, bet, kita vertus, turi ir viešojo administravimo subjekto įgalinimus, nesuteikia jam teisės piktnaudžiauti savo įgaliojimais ir teikti neteisėtus reikalavimus bankrutuojančiųįmo-nių administratoriams. Teikdamas bankrutuojančios įmonės administratoriui neteisėtus nurodymus, jis didina bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, dėl to mažėja kitų kreditorių galimybės atgauti savo skolas bankrutuojančiai įmonei. Toks mokesčių administratoriaus - bankrutuojančios įmonės kreditoriaus požiūris į savo teises yra visiškai nepriimtinas pagal bendrus teisės principus, be to, konkrečioje situacijoje yra žalingas, nes pažeidžia kitų kreditorių teises. Valstybės institucijų veikimo principas yra užtikrinti kuruojamos veiklos srities teisėtumą ir teisingumą (tokie principai įtvirtinti ir Mokesčių administravimo įstatyme), o tik po to vertinti veiklos išlaidas bei ieškoti optimalių ir ekonomiškai pagrįstų veikimo modelių.
Administratoriui kylantys sunkumai organizuojant bankrutuojančios įmonės apskaitos tvarkymą ir mokestinių deklaracijų rengimą
Kaip rodo bankrutuojančių įmonių administravimo praktika, dėl bankrotų procesų specifikos ir susiklosčiusios teisinės praktikos bankrutuojančios įmonės administratorius dažnai net neturi galimybės įvykdyti iš pirmo žvilgsnio nesudėtingo mokesčių administratorių reikalavimo dėl mokesčių deklaracijų pateikimo. Nepaisydami teisės aktų reikalavimų (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d.
1 p. ir kt.) ir nuolatinių bankroto administratoriaus raginimų ar (ir) teismo įpareigojimų, įmonės valdymo organai ir jos vadovas dažnai neperduoda administratoriui įmonės turto, visų su įmonės steigimu ir jos veikla susijusių dokumentų arba perduoda tik tam tikrą turtą ar (ir) perduoda tik kai kuriuos įmonės dokumentus. Paprastai tokia situacija, kai bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai slepiami ar paliekami likimo valiai, susiklosto tada, kai įmonės vadovas vengia vykdyti įstatymo reikalavimus (slapstosi) arba būna išvykęs iš šalies, arba tiesiog būna „atleidęs save iš įmonės vadovo pareigų" ir palieka turtą, dokumentus be priežiūros.
Dažni atvejai, kai dėl to, kad bankrutuojančioje įmonėje visai nėra ar nepakanka lėšų teismo ir administravimo išlaidomsapmokė-ti, bankroto administratorius neturi elementarių sąlygų dirbti (pvz., būtinos išlaidos bankrutuojančios įmonės statusui įregistruoti, registruotiems laiškams kreditoriams parengti ir išsiųsti ir pan.).
Įmonių bankroto įstatymas (8 str. 2 d., 9 str. 1 d. ir kt.) įpareigoja įmonių vadovus pateikti teismui tam tikrus konkrečius duomenis (bankrutuojančios įmonės dokumentus). Teismas, priimdamas sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo (neiškėlimo), paprastai nagrinėja tik duomenis apie skolininkus, kreditorius, apie įsipareigojimų ir skolų sumas, apie atsiskaitymo terminus, įmonės administracijos parengtos finansinės atskaitomybės dokumentų duomenis. Remiantis tokiais dokumentais, administratoriui neįmanoma tinkamai organizuoti apskaitos, tuo labiau neįmanoma parengti mokestinių deklaracijų.
Mokesčių deklaracijos galėtų būti tinkamai parengiamos tik tuo atveju, jeigu, pradėdamas darbą bankrutuojančioje įmonėje, administratorius galėtų būti garantuotas, kad jo perimtas turtas, įsipareigojimai, kiti ūkinės komercinės veiklos duomenys (dokumentai) atspindi tęstinumą ir atitinka kitus įmonės apskaitos organizavimui keliamus reikalavimus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str.; 1-ojo verslo apskaitos standarto IX skirsnis ir t. t.). Suprantama, kad išvardytais atvejais administratoriai neturi galimybės parengti ir pateikti mokesčių administratoriui deklaracijų ir tuo labiau, teikdami deklaracijas, jie negali pritarti deklaracijose esančiam prierašui: „Tvirtinu, kad deklaracijoje pateikti duomenys yra teisingi." Teisės aktai nenustato, kad, prieš priimant sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo (neiš-kėlimo), teismui reikėtų pasitelkti administratorius ar (ir) kitus specialistus, kurie įvertintų įmonės, kuriai inicijuojama bankroto byla, buhalterinės apskaitos būklę ir patikrintų, ar įmonės duomenys, apskaitos, finansinės atskaitomybės dokumentai atitinka realią būklę. Akivaizdu, kad, esant tokioms teisės aktų nuostatoms, net jei buvęs įmonės vadovas nesislapsto, administratoriui sudėtinga išreikalauti iš vadovo absoliučiai visus su įmonės steigimu ir jos veikla susijusius dokumentus, todėl nepagrįstai yra keliamas reikalavimas, kad bankrutuojančios įmonės turto, dokumentų perdavimo-priėmi-mo metu administratorius turi prisiimti atsakomybę už tai, kad buvo perduotas visas įmonės turtas, visi jos dokumentai ir kad vadovybės pateikti duomenys (dokumentai) teisingai atspindi tikrą padėtį įmonėje, kuriai iškelta bankroto byla.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus atsakomybės vykdant mokestines prievoles
Svarbu, kad įteisinant kiekvienas pareigas numatoma ir atsakomybė, jeigu tos pareigos nėra vykdomos ar vykdomos netinkamai. Todėl įgyvendinant konstitucinius teisinės valstybės principus, teisės aktuose įtvirtintos normos, nustatančios tam tikrus įpareigojimus, taip pat ir mokesčių teisiniuose santykiuose, turi būti tinkamai įvertintos ir pagrindžiamos. Negali būti toleruojama situacija, kai mokesčių administratorius subjektyviai vertina, ar deklaracijos nepateikimo faktas yra bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisės akto pažeidimas, ar ne. Be to, tai negali būti pateisinama tuo, kad mokesčių administratorius turi teisę pateikti bankrutuojančiai įmonei privalomą vykdyti nurodymą tam tikrais mokesčių deklaravimo klausimais (visi viešojo administravimo subjekto sprendimai turi būti teisiškai pagrįsti ir motyvuoti), nei tuo, kad vykstant bankroto procedūrai turi būti saugomi Valstybinės mokesčių inspekcijos, kaip kreditorės, interesai (bankroto procedūroje dalyvauja ir kiti kreditoriai ir jų interesai taip pat turi būti ginami). Tokia situacija tik parodo, kad sukurta
teisės norma, kai kitam asmeniui primetama ne visada reali ir nuo jo pastangų nepriklausanti mokestinė pareiga, nėra nei teisiškai, nei ekonomiškai pagrįsta ir iš principo neteisinga ir neteisėta. Naudodamasis Mokesčių administravimo įstatymo, kitų teisės aktų suteiktomis teisėmis (galiomis), mokesčių administratorius galėtų griežčiau kontroliuoti įmonių veiklą, laiku imtis priemonių, kad įmonių vadovai tinkamai vykdytų minėto įstatymo, kitų įmonių veiklą reglamentuojančių teisės aktų, taip pat Buhalterinės apskaitos įstatymo, atskirų mokesčių įstatymų reikalavimus. Tokios mokesčių administravimo palengvinimo mokesčių administratoriui priemonės įteisinimas, kai vienas asmuo ar asmenys (iki bankroto procedūros pradžios buvę įmonės vadovai) negali ar nenori tinkamai vykdyti savo mokestinių pareigų, todėl tos pareigos yra primetamos asmeniui (bankrutuojančios įmonės administratoriui), kuris siekdamas tinkamai vykdyti savo pareigą atliks visus įmanomus veiksmus, diskredituoja valstybės teisinę sistemą ir tai pagrindžiančius teisinės valstybės konstitucinius principus.
Sį klausimą taip pat išnagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Savo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (administracinė byla 1-3701-38/2008), kuris yra galutinis ir neskundžiamas, teismas nurodė, kad iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo momento finansinė atskaitomybė ir atitinkamų mokesčių deklaracijų sudarymas ir pateikimas yra įmonės vadovo, o ne bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga. Tai neprieštarauja ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsniui, nurodančiam, kad už apskaitos tvarkymą, apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Kitas ūkio subjekto vadovas atsakys pagal šį straipsnį ir kitas teisės normas, apibrėžiančias finansinę atskaitomybę, tada, kai perims vadovavimą įmonei. Tačiau tuo atveju, kai įmonė parduodama ar kitokių sandorių pagrindu pereina kitiems asmenims ir pasikeičia įmonės vadovas, bankrutuojančios įmonės administratorius nėra visiškai savanoriškas teisių ir pareigų perėmėjas, kaip galėtų būti. Iškėlus bankroto bylą, iki tol veikusios įmonės statusas keičiasi iš esmės, keičiasi ir tokios įmonės teisių ir pareigų apimtis.
Apibendrindamas teismas nurodė, kad, paneigiant bankroto administratoriaus pareigą teikti deklaracijas už laikotarpį, kurį įmonei dar nebuvo suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas, atsižvelgtina ir j teisingumo kriterijų: būtų nekorektiška ir neteisinga įpareigoti asmenį atlikti tokį veiksmą, kurio nėra teisės aktais jam nustatytų pa-reųVų sąraše.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad bankroto administratorius privalo sudaryti ir pateikti mokesčių administratoriui deklaracijas už laikotarpius, aiškiai nurodytus teisės aktuose. Mokesčių administratoriaus nurodymai pateikti kitokias mokestines deklaracijas ir prisiimti atsakomybę už jose nurodytą informaciją laikytini neteisėtais.
_________________________________________
Bankrutuojančios įmonės administratoriaus atsakomybė vykdant mokestines prievoles
Advokatė Jolanta Voroneckienė
www.paciolis.lt
|
|
3125: Svečiai
