|
Vartotojo teisė į tinkamus maisto produktus
Paskelbtas: Aurelija_
, Įjungta: 6-6-2010
Aurelija Liutkevičiūtė
Advokato padėjėja
Publikuota „Sveikas Žmogus“ 2010 Nr. 4
Žmogaus sveikata priklauso nuo daugelio jo organizmą įtakojančių faktorių. Vienas jų – sveika mityba. Būtent netinkamas maistas yra laikomas vienu svarbiausių sveikatai kenkiančių veiksnių. Kartais netinamos kokybės maisto produktai pasirenkami dėl pačio vartotojo kaltės: jo nesuinteresuotumo domėtis, smalsumo stokos, tam tikrų tradicijų (kurias keisti yra per silpna motyvacija) laikymasis, senų įpročių įtakotas pasyvumas, galiausiai – beatodairiškas noras sutaupyti. Kita vertus, kai pasiūla bei jos įvairovė tapo tokia gausi, pasirinkti tinkamai gali būti ne tik sudėtinga, bet ir apskritai – beveik neįmanoma. Teisingos ir pakankamos informacijos sklaida – atitinkamo produkto gamintojo, jo platintojo, ar paslaugos teikėjo prievolė, kurios tinkamas įgyvendinimas užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Būtent skaidrumo, aiškumo ir tikslingumo nebuvimas - tos sąlygos, kurios pakankamai dažnai nulemia vartotojui nenaudingo varianto priimtinumą.
Aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga - vienas iš svarbiausių tam skirtų teisės aktų tikslų. Jie nustato bendruosius principus ir atsakomybę, veiksmingas organizacines priemones ir procedūras, padedančias priimti su maisto sauga bei jos pažeidimais susijusius sprendimus. Maisto produktų kokybę reglamentuojančiais įstatymais siekiama užkirsti kelią nesąžiningai arba apgaulingai praktikai, maisto klastojimui (primaišymui) arba kitokiai praktikai, kuri gali klaidinti vartotoją. Tokiu būdu, pakankamos informacijos sklaidos pagrindu užtikrinti aukšto lygio vartotojų interesų apsaugą. Kiekvienas vartotojas turi teisę žinoti ką jis valgo. Tuo tarpu rizika, kuri galima nevisiškai saugios produkcijos vartojimo sekoje – tik jam vienam priklausanti apsisprendimo laisvė, kuri jokiu būdu negali būti įtakota kitos šalies apgaulės ar kitokių jos nesąžiningų veiksmų.
Taigi, maistas – iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, savaime suprantamas dalykas, kurį papildomai aiškinti daugeliui pasirodytų nereikalinga. Tačiau tai, kas vartojama kasdieninėje kalboje, nėra tolygu tam, kas pripažįstama teisinėje terminologijoje.
Pagal tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus maistas – tai medžiaga arba produktas, perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas, kurį žmogus nurys arba pagrįstai tikimasi, kad nurys (tai ir gėrimas, kramtomoji guma ar kuri nors kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant). Pašarai, gyvi gyvūnai (nebent jie būti paruošti pateikti į rinką žmonėms vartoti), augalai prieš nuimant derlių, vaistai, kosmetika, tabakas ir jo produktai, narkotinės ir psichotropinės medžiagos, likučiai ir teršalai - į maisto sąvoką neįeina.
Pagrindiniai maisto saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimai:
1.maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais. Jis turi atitikti privalomuosius saugos reikalavimus ir nekenkti vartotojų sveikatai;
Nustatant, ar maistas yra nesaugus, atsižvelgiama į:
įprastas sąlygas, kuriomis vartotojas šį maistą vartoja, ir į jo vartojimo sąlygas kiekviename maisto gamybos, perdirbimo bei paskirstymo etape;
į vartotojui suteiktą informaciją apie tai, kad reikia vengti konkretaus maisto produkto ar produktų kategorijos neigiamo poveikio sveikatai;
Nustatant, ar maistas kenkia sveikatai, atsižvelgiama:
į galimą tiesioginį ir (arba) trumpalaikį ir (arba) ilgalaikį to maisto produkto poveikį ne tik jį vartojančio asmens, bet ir vėlesnių kartų sveikatai;
galimą susikaupusių toksinų poveikį;
ypatingą grupės, kuriai skirtas konkretus maisto produktas, jautrumą.
Nustatant, ar maistas netinkamas žmonėms vartoti, atsižvelgiama į tai, ar jis nepriimtinas dėl jo numatytos paskirties, užterštumo ar dėl pašalinių medžiagų, puvimo, gedimo ar irimo.
2. į maistą gali būti dedami tik atitinkantys nustatytus reikalavimus maisto priedai bei maistinės medžiagos;
3. maistui pakuoti, kitaip su juo liestis leidžiama naudoti tik tam tikslui skirtas, nekenkiančias žmonių sveikatai medžiagas bei gaminius;
4. maistas, su juo besiliečiančios medžiagos turi atitikti nustatytus ženklinimo reikalavimus. Ženklinimo rekvizitai turi būti gerai matomi, patikimai pritvirtinti, neištrinami ir aiškūs, pateikti valstybine kalba, neklaidinantys pirkėjo (pvz. jei maisto produktai yra fasuoti, turi būti nurodomas grynasis jų kiekis; privaloma pateikti minimalaus produkto vartojimo tinkamumo terminą, kainą (su įskaičiuotais mokesčiais) ir t.t.) Nė vienam iš ženklinamų produktų negali būti priskiriamos gydomosios ar profilaktinės savybės arba daroma nuoroda į jas.
Maistas turi būti tvarkomas tik pagal nustatytus higienos, visuomenės sveikatos, veterinarijos bei aplinkos apsaugos reikalavimus, turint juos atitinkančią įrangą;
Vartotojams turi būti teikiama teisinga informacija apie maistą, todėl yra draudžiama:
klaidinti vartotoją apibūdinant maistą, nurodant jo rūšį, tapatumą, savybes, sudėtį, kiekį, tinkamumo vartoti terminą, kilmę, tvarkymo ir vartojimo būdą bei laikymo sąlygas;
nurodyti, užsiminti apie tokias maisto savybes, kurių jis neturi;
nurodyti, kad koks nors maistas turi ypatingų savybių, jeigu iš tikrųjų tokiomis savybėmis pasižymi visi panašūs gaminiai;
kitaip klaidinti vartotojus.
Vartotojai klaidinami gali būti ne tik aktyviais veiksmais, bet ir pasyvumu, t.y. neveikimu, esant pareigai veikti, esminės informacijos neatskleidimu, tyčiniu jos nuslėpimu, dėl kurio vidutinis vartotojas skatinamas priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs.
Draudžiama teikti į rinką:
maistą, kai jame arba jo pakuotėje yra maistui nepriskiriamų daiktų;
gaminius, panašius į maistą taip, kad juo vartojant kaip maistą galėtų kilti pavojus sveikatai ar gyvybei.
Daugeliu atvejų, ypatingai akcentuojama padidintos apsaugos reikalaujanti vartotojų grupė – vaikai.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad vartotojas neturi būti tapatinamas su maisto prekės pirkėjui (jų sutaptis, savaime suprantam – galima). Nes vartotoju yra laikomas galutinis produkto naudotojas. Iš to seka, kad dėl netinkamos kokybės produkto vartojimo kilusi žala asmens sveikatai, jo gyvybei, privalo ir yra atlyginama ne tik tuomet, kai asmuo pats yra įsigijęs pirkimo-pardavimo sutartimi žalą sukėlusia prekę, bet ir tuomet, kai tai yra padaręs kitas asmuo (pvz. šeimos narys, draugas ar pan.).
Vartotojas, siekdamas žalos atlyginimo (kurio piniginė išraiška – nuostoliai), privalo įrodyti neteisėtus pardavėjo (gamintojo) veiksmus, t.y. netinamą produkto kokybę, kilusią žalą bei priežastinį ryšį tarp jų. Kadangi tai giežtos atsakomybės forma, dėl to kaltės nei įrodyti, nei jos būti nereikalaujama (atsakomybė be kaltės).
Vartotojo pažeistų teisių, įsigijus netinkamos kokybės maisto prekę, gynimas
Kokių veiksmų turi imtis pirkėjas, kurio nusipirktas maisto produktas, jo manymu, yra neatitinkantis jam keliamų kokybės reikalavimų.
Pirkėjas, įsigijęs netinkamos kokybės maisto prekę (tiek nesibaigus jos tinkamumo naudoti terminui, tiek ir pasibaigus), gali reikalauti, kad ji būtų pakeista į tokią pat tinkamos kokybės prekę arba grąžinus šią prekę pardavėjui, reikalauti už ją sumokėtų pinigų. Vadinasi, vartotojui, kaip silpnesnei šaliai, palikta pasirinkimo teisė, kuris iš minėtų dviejų variantų jam yra priimtinesnis. Pardavėjo reikalavimas jam palankesnio pažeistų tarpusavio santykių atstatymo – neteisėtas, todėl – neleistinas. Prekių keitimas ar grąžinimas vykdomas jų pirkimo vietoje ar kitoje, šiuo atveju - pardavėjo nurodytoje, kita vertus - pirkėjui patogioje vietoje.
Siekdamas apginti savo pažeistas teises, pirkėjas privalo pardavėjui pateikti ne tik jo įsigytą netinkamos kokybės prekę, bet ir raštišką prašymą, kuriame aiškiai nurodytų prekės trūkumus ir vieną, jo nuomone, sau priimtiniausią reikalavimą, t.y. prekės keitimą, arba pinigų grąžinimą.
Prie prašymo turi būti pridedamas prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantis dokumentas, t.y. kasos aparato kvitas ar pirkimo-pardavimo kvitas, arba kitas prekės pirkimą-pardavimą iš šio pardavėjo patvirtinantį dokumentas (baigtinio tokių dokumentų sąrašo nenustatyta). Jeigu pirkėjas nepateikia nustatyta tvarka išduodamo prekės pirkimą-pardavimą iš pardavėjo patvirtinančio dokumento, prekė keičiama tik pardavėjui sutikus. Tačiau įstatymo nėra nustatyta, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties faktas teisme gali būti įrodinėjamas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, todėl ši aplinkybė byloje, pasiekusioje teismą, gali būti įrodinėjama visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (pvz. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atlikto skundo tyrimo dokumentais, šalių ir specializuotų institucijų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais bei kita). Atkreiptinas dėmesys, kad prašymo išsamumas, jo tikslumas – reikalavimo patenkinimą tiesiogiai įtakojantys veiksniai. Tuo tarpu prašymo kopija su žyma „gauta“ - įrodymas, kuris gali būti vertingas, jeigu nesąžiningas pardavėjas siektų nuslėpti pirkėjo savalaikį kreipimąsi į jį.
Kaip rodo praktika, pardavėjas ne visuomet linkęs į kompromisus. Nenorėdamas tenkinti pirkėjo reikalavimų, pardavėjas, gavęs pirkėjo raštišką prašymą, privalo ne vėliau kaip per 3 dienas raštu kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, kuri inicijuoja ginčo objekto tyrimą. Pardavėjui nesikreipiant, ar delsiant kreiptis į minėtą tarnybą, tokių veiksmų pradininku gali būti pats pirkėjas.
Jeigu pardavėjas nevykdo vartotojo reikalavimo arba iš jo dešimties dienų bėgyje nėra gaunama jokio atsakymo, vartotojas įgyja teisę kreiptis į neteismines ginčus nagrinėjančias institucijas. Vartotojas gali kreiptis tiek į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, tiek ir į plačiausius įgaliojimus vartotojų teisių gynimo srityje turinčią, ne retu atveju koordinacinį (nukreipiantį) vaidmenį atliekančią, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Skundas (prašymas) minėtoms tarnyboms gali būti pateikiamas ne tik tiesiogiai, bet ir išsiunčiant registruotu laišku arba kitu išsiuntimą bei gavimą patvirtinančiu būdu (išsiųstų dokumentų kopijų paskirtis – analogiška anksčiau aptartajai). Elektroninio skundo forma – taip pat galima, tačiau su sąlyga, kad bus pasirašyta elektroniniu parašu. Jei vartotojo prašymui (skundui) išnagrinėti reikia atlikti ekspertizę arba laboratorinius tyrimus, kuriais nustatoma prekių kokybė, tai atliekama iš ekspertizę ar laboratorinius tyrimus atliekančios valstybinės institucijos tam tikslui numatytų valstybės biudžeto asignavimų.
Tačiau tam tikrais atvejais už ekspertizę ar laboratorinius tyrimus apmoka:
pardavėjas, jeigu nustatoma, kad prekės yra netinkamos kokybės;
vartotojas, jeigu ekspertizę ar laboratorinius tyrimus atliekančios valstybinės institucijos sprendimu ekspertizė ar laboratoriniai tyrimai nebūtini, o vartotojas pageidauja juos atlikti, pasitvirtinus, kad prekės yra tinkamos kokybės.
Sprendimas dėl pirkėjo pateikto skundo priimamas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo tokio skundo gavimo dienos. Terminas gali būti pratęstas, tačiau ne daugiau kaip 10 papildomų darbo dienų ir tik dėl objektyvių priežasčių (apie jų buvimą, kaip ir apie pačio termino pratęsimą – skundą padavęs asmuo informuojamas raštu).
Skundą išnagrinėjusi institucija surašo patikrinimo aktą, kuriame nurodo, ar sutinka su vartotojo reikalavimo pagrįstumu ir informuoja vartotoją, ar jo pretenzija tenkinama. Jei reikalavimas būna pripažįstamas kaip pagrįstas – pardavėjui per nustatytą terminą pasiūloma įvykdyti tokį vartotojo prašymą. Pardavėjui atsisakius patenkinti teisėtus vartotojo reikalavimų, tyrimą atlikusios institucijos jų gautus duomenis perduoda Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, kuri vartotojo vardu gali kreiptis į teismą, reikalaudama nutraukti sudarytą sutartį ir grąžinti pirkėjui jo sumokėtą kainą.
Bet kuriuo atveju, išsiaiškinusi ginčo esmę bei išanalizavusi pateiktus įrodymus, neteisminiu keliu ginčus nagrinėjanti institucija pirmiausiai siekia taikaus verslininko ir vartotojo interesų suderinimo ir tik nepavykus rasti bendro, abi šalis tenkinančio kompromiso, priima vieną iš galimų sprendimų, t.y. patenkinti, iš dalies patenkinti ar atmesti vartotojo prašymą. Toks sprendimas tėra rekomendacinio pobūdžio, jo vykdymas nėra užtikrintas valstybės prievartos priemonėmis (išimtis – Ryšių reguliavimo tarnyba ir Valstybinė energetikos inspekcija, tačiau tai ne su maistu susijusių institucijų veikla, dėl to – jų tema paliekama nuošaliau).
Informacija apie sprendimus nevykdančius verslininkus yra vieša, todėl kiekvienam, norinčiam su ja susipažinti – pateikiama oficialiame Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos internetiniame puslapyje. Specializuota tarnyba, atlikusi tyrimą ar įpareigota prižiūrėti jo vykdymą, pačiam vartotojui vengiant ginti savo pažeistas teises, veikdama jo vardu ir interesais gali perimti atsakomųjų veiksmų iniciatyvos teisę.
Bet kuriuo atveju, konstitucinio lygmens teisė kreiptis į teismą nėra ribojama. Dėl to, pardavėjui atsisakius tenkinti pirkėjo reikalavimus, teisė pasinaudoti alternatyviu ginčų sprendimo būdu – pačio pirkėjo prerogatyva. Manydamas, kad jo teisės efektyviau bus ginamos iš karto kreipusis į teismą, naudotis neteisminius ginčus nagrinėjančių institucijų pagalba – neprivaloma.
Taigi, nekokybiško maisto produkto pirkėjas (vartotojas), savo teises gali apginti, kreipdamasis į :
1.pardavėją (išnaudojama draugiško susitarimo galimybė);
2.patariamosios, atstovaujamosios teisės pagrindais veikiančias vartotojų asociacijas;
3. taikaus konflikto išsprendimo siekiančias neteisminius ginčus nagrinėjančias institucijas, kai ginčo tarp dviejų šalių sprendimui vadovauja neutrali trečioji šalis, t.y. pasinaudoti alternatyviais ginčų sprendimo būdais;
4.teismą;
Tik įvykdęs reikalavimą pirmiausia kreiptis į prekės pardavėją, vartotojas turi teisę kreiptis į neteisminio ginčų nagrinėjimo instituciją, ar teismą. Neįvykdžius šio privalomojo reikalavimo, tokia galimybė prarandama.
Akivaizdu, kad neteisminis ginčų nagrinėjimas turi daug privalumų (pvz. mažesnės sąnaudos, jų pigumas, lankstumas, paprastumas, greitumas, paprastesnė kreipimosi dėl ginčo nagrinėjimo tvarka, taikiai priimtų sprendimų vykdymo didesnis tikėtinumas ir pan.). Vis gi, toki trūkumai, kaip skirtingų taisyklių egzistavimas, sprendimų neprivalomumas, funkcijų daugialypiškumas – aplinkybės, kurios mažina sieko pasinaudoti jomis patrauklumą.
Valstybinės institucijos, susijusios su masto produktų vartotojų teisių apsauga (jų kontaktai)
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
Vilniaus g. 25, LT-01402 Vilnius
Tel. (8 5) 262 67 51
Faks. (8 5) 279 14 66
tarnyba@nvtat.lt
www.vartotojoteises.lt
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba
Siesikų g. 19, LT-07170 Vilnius
Tel.: (8 5) 240 43 61
Faks.:(8 5) 240 43 62
vvt@vet.lt
www.vet.lt/
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Kalvarijų g. 153, LT-08221 Vilnius
Tel. (8 5) 277 8036
www.vvsp.lt
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
Algirdo g. 17, LT-03219 Vilnius
Tel./faks. (8 5) 213 5166
info@regula.lt
www.regula.lt
Keleto iš vartotojų asociacijų duomenys
Nacionalinė vartotojų konfederacija
Stiklių g. 8, LT-01131, Vilnius
Tel./faks. (8 5) 261 59 79
konfederacija@vartotojai.eu
www.vartotojai.eu
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija
Stiklių g. 8, LT-01131, Vilnius
Tel./faks. (8 5) 261 59 79
federacija@vartotojai.eu
www.vartotojuteises.lt
Lietuvos vartotojų asociacija
Jogailos g. 5-1, LT-01116 Vilnius
Tel./faks. (8 5) 261 90 65
lpss@takas.lt
Lietuvos vartotojų sąjunga
Savanorių pr. 352-303, LT-3042 Kaunas
Tel. (8 37) 30 85 86
Faks. (8 37) 30 85 82
lvs@takas.lt
Lietuvos vartotojų institutas
S. Konarskio g. 49, LT-01323 Vilnius
Tel./faks. (8 5) 273 07 91
institutas@takas.lt
www.vartotojai.lt
Vartotojų teisių gynimo centras
V.Mykolaičio Putino g. 5-216, LT-2009 Vilnius
Tel. (8 5) 262 40 41, faks. (8 5) 212 33 29
www.vartotojucentras.lt
Vakarų Lietuvos vartotojų federacija
Tiltų g. 8, LT-91248 Klaipėda
Tel./faks. (8 46) 31 12 46
vartinfo@takas.lt
www.vlvf.org
Norminė medžiaga
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Valstybės žinios 2000, Nr. 74-2262// http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=370754;
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, Valstybės žinios 2002, Nr. 36-1340// http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=362933;
Lietuvos Respublikos maisto įstatymas // Valstybės žinios 2000, Nr. 32-893//
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=266822;
Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas, Valstybės žinios 1999, Nr. 52 – 1673//
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=227358;
Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Valstybės žinios, 1994 Nr. 94-1833//
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=362661;
Europos parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 178/2002 nustatantis maisto įstatymo bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriantis Europos maisto saugos tarnybą ir nustatantis su maisto saugos klausimais susijusias procedūras//
http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CONSLEG:2002R0178:20060428:LT:PDF.
Internetiniai šaltiniai
Lietuvos Respublikos Seimas// http://www.lrs.lt/;
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos taryba// http://www.vartotojoteises.lt/;
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba// www.vet.lt/;
Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos// http://www.vvspt.lt/;
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija// http://www.regula.lt/lt/;
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba// http://www.konkuren.lt/;
Europos vartotojų centras// http://www.ecc.lt/.
|
|
1341: Svečiai
